Prašyčiau man GRAFFITI - Kitas Variantas

Prašyčiau man GRAFFITI

Jei būčiau kokioje nors nedidelėje konferencijoje ir paklausčiau susirinkusiųjų, kas yra „graffiti“ menas, daugelis vizualizuotų visur neaiškiais gremėzdiškais užrašais ir bjauriais potėpiais išmargintas sienas. Jie pradėtų nuogąstauti, kad jaunimas neturi kuo užsiimti, tad purvina visas pilkas sienas. Galbūt, bet yra ir jaunimo, kuris savo laiką atiduoda „graffiti“ menui, kuris, kaip ir talentas, gimsta ne ant popieriaus lapų, o ant daug didesnių drobių.

Daug kas net nestabtelėję pagalvoti išrėžia, jog „graffiti“ meno nėra. Žmonės linkę manyti, kad meną galima sutikti tik didingose galerijose, elegantiškose parodose ir gracinguose muziejuose. Jie sutinka, kad yra ir neatrastų talentų, kurie darbuojasi namie ar viešojoje erdvėje, bet būtinai piešdami ant popieriaus, drobių ar kompiuterinėmis programomis.

Profesorius Goldmanas rašė: „Tarkime, kad Leonardo, Monet, Picasso arba kiti žymūs Vakarų Europos kultūros artistai gyventų dabar. Tada, sakykime, vienas iš šių artistų nutaria nupiešti kokį nors šedevrą ant tavo namo sienos arba ant tavo paradinių durų, arba ant kokios nors kitos sienos tavo kaimynystėje.  Picasso, Monet patepliojimai būtų „graffiti“ ar menas, ar vandalizmas, ar „graffiti“ menas?“ Žmonių atsakymai bus įvairūs, bet aš galiu patvirtinti, kad šie paišymai – menas „graffiti“ forma. Žymių žmonių piešiniai galėtų būti vandalizmas tik tuo atveju, jei jie pasireikštų ant privačios, viešos nuosavybės be jokio leidimo.

Tai, jog graffiti kūriniai atsiranda netinkamosiose vietose ir jų pateikimas būna įžūlus, netikėtas ir neįprastas, dar nereiškia, kad ši meno apraiška negali būti vadinama „graffiti“ menu. Iš tikrųjų pats „graffiti“ yra skirtingų rūšių. Viena rūšis – tai ženklinimas, reiškiantis šūkius, užuominas ar politiško nepasitenkinimo replikas. Kita „graffiti“ rūšis – tai išpuošta ar iškeverzota žyma, kuri susideda iš kieno nors vardo ar slapyvardžio. Abu šie „graffiti“ piešimo būdai neturi jokio estetikos pojūčio, užtat visuose piešiniuose slypi rašymo stilių įvairovė. Nors mes neįžiūrėsime juose jokių artistiškumo detalių, jie akcentuoja žinią „aš čia buvau“ arba praneša tam tikras naujienas.

Dar viena „graffiti“ rūšis yra ta, kuri reikalauja kūrybiško dažų balionėlio panaudojimo. Tai reiškia, kad kuriamas meno kūrinys „graffiti“ stiliumi.

Tai, kas šioje srityje skiria paprastą „žymėjimo“ asą nuo menininko, yra spalvos, formos ir stilius. Išsiskiriama kūrybiškumu, gyvumu, piešinio dydžiu ir jo sudėtingumu. „Graffiti“ kūrimo procesas reikalauja techninių įgūdžių, tad ne bet kas gali pranokti kitus šioje srityje. Šis menas nėra kokia nors spontaniška veikla, kaip, tarkime, žymėjimas. Visas kūrinio užbaigtumas apima vaizdavimo, planavimo darbą, kuris reikalauja nemažai pastangų. Visas šis darbas prasideda nuo eskizų, tada sugalvojami simboliai, pasirenkamos spalvos. Tuomet išrenkamos „rėmos“ – vietos, kur suplanuotas piešinys labiausiai tiks susilieti su aplinka. Žmonės, kurie užsiima „graffiti“, nėra nieko neveikiantys, socialiai problemiški asmenys. Jie gali būti turtingi, nepasiturintys, vyrai ar moterys nuo 12 iki 30 ar daugiau metų. Kartais susiburiama į grupes, kai norima užimti vietą kokioje nors dvikovoje dėl įspūdingiausio piešinio.

Kai kurie „graffiti“ dailininkai aiškina savo veiklą, kaip tradicinį nusižengimą prieš represines politines ir ekonomines priemones. Jie vadina save revoliucionieriais, kurie veikia prieš meno ir galerijų sistemų rinką. Bet visa tai jie daro publikai, kad perteiktų mums kokias nors idėjas, grožį ar tam tikrus pastebėjimus. L. Tolstojus, rusų rašytojas, sakė, kad „menas turi leisti žmonėms išreikšti savo idėjas, jausmus ir jomis pasidalinti su kitais, tad kurdami mes visa tai ir perduodame visuomenei“. Žinoma, ne visi darbai gali būti geri „graffiti“ meno pavyzdžiai, kaip ir ne kiekvienas įrėmintas kūrinys vertas būti pavadintas menu.

Vienas aspektas neleidžiantis kai kuriems „graffiti“ pavadinti menu – tai šio stiliaus vieta ir pateikimas, lyginant su menu galerijose ir muziejuose. Jei „graffiti“ aptinkami ant privačios nuosavybės ar kitų netinkamų sienų be jokio leidimo, tai gali būti vadinama vandalizmu, bet tai nediskvalifikuoja „graffiti“ iš meno srities. Šis piešimas yra labai trapus. Kadaise sukūrę kokį šedevrą tam tinkančioje aplinkloje, kitądien jau matome, kaip jį užteplioja dažais, panaikina. Apmaudu, kai žmonės „pagimdę“  6 metrų ilgio, 3 metrų aukščio kūrinį, panaudoję 20 ar 30 flakonėlių purškiamų dažų ir paaukoję keliolika valandų savo laiko netenka viso triūso vos per vieną kitą minutę.

Antras aspektas, kodėl „graffiti“ nereikėtų eliminuoti iš visos meno kavalerijos, tai „graffiti“ piešinio sudėtingumas. Dažnai kritikuojamas „graffiti“ suvokimas: kad yra per sunku suprasti matomą darbą, neva jis būna per daug grubus, pilnas metaforinių poteksčių ir neaiškus. Bet ir čia galima ginčytis, nes, tarkime, Picasso kubizmas ir kiti meno kūriniai būna toli gražu ne visiems suprantami ir patrauklūs, bet jie yra meno kūriniai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Visuomenė tiki, kad jokios prasmės graffiti darbuose nėra. Nusistovėję stereotipai neleidžia plačiau išanalizuoti esamų „graffiti“ formų galimybių, neleidžia suprasti šios kūrybos esmės.

„Graffiti“ piešimas su purškiamais dažais yra menas. Jis turi formą, spalvą, motyvą, intenciją, fantaziją ir kitus pagrindinius dalykus, kurie sujungiami į vieną visumą, į struktūrą, kuri turi būti vertinama kaip menas. Ne žymėjimai ar ženklinimai mums duoda peną pamąstymams, o kūrybiška „graffiti“ išraiška. Tokie darbai būna apgalvoti ir sudėti ten, kur jie geriausiai susigyventų su aplinka, kur jie tiktų pagal paskirtį ir idėją. Tad, manau, šis menas turėtų tau patikti: jis kartais patupdytų šypsnį ant tavojo veido ir galvoje suplasnotų kokia mintis-kibirkštis.

Submit a Comment