Perduok gerumą kitam, tik ne man - Kitas Variantas

Perduok gerumą kitam, tik ne man

Aš nekenčiu Kalėdų! Nekenčiu švenčių!

Negaliu pakęsti, kai prieššventinė makalynė prasideda dar rudenį. Nekenčiu, kai jau nuo lapkričio pradžios man siūlo, bruka, rekomenduoja, akcijomis dalina įvairią kalėdinę atributiką – dovanėles, girliandas, pasiūlymus – geriausius, paskutiniausius, superiniausius. Net vaikai stebisi – o kodėl jau papuošta? Juk dar ne Kalėdos. O aš stebiuosi – negi supermašina ar tobula buitinė technika išgelbės mano Kalėdas?

Negaliu pakęsti to perdėto noro įsiteikti, pasirūpinti prabangiomis, bet nereikalingomis dovanomis kartu su pigiomis dekoracijomis ir blizgučiais per kalėdinius vakarėlius ir kuo gausiau. Tokia greito vartojimo kultūra – suvartojau, išmečiau, ir vėl nuo pradžių.

Negaliu pakęsti nuolatinio vaikų zyzimo – noriu, noriu, noriu, duok, duok, duok – dabar!!!

Vieną dieną bandžiau mažiesiems savo drakoniukams paaiškinti, kad Kalėdų senelis šiemet neateis, nes neturi pinigų dovanoms. Gavau paprastą atsakymą, ir gana logišką – „taigi Kalėdų senelis pats dovanas daro, jam pinigų nereikia“. Negali pykti, žinoma, kai vaikai tiki kažkuo, ir kai ne viskas pinigais matuojama.

Man patinka, kai mažas pipiras klausia tėvų: „o šitas Kalėdų senelis parduotuvėje tikras, ar ne?“, ir pats atsako: „čia tikriausiai tik žmogus persirengęs seneliu, juk dar ne Kalėdos“.  Arba „ O kaip senelis įeina į namus? Turi stebuklingą raktą, kuriuo visos durų spynos atsirakina? O kur jo ratai? Kai buvo atėjęs, nemačiau.“  „O Kalėdų seneliai iš kur atsiranda? Jie būna maži berniukai, po to užaugę pasirenka būti Kalėdų seneliais?“ Nuostabi vaikiška logika, – juk mažųjų daug, tai ir senelio reikia ne vieno, kad pas visus suspėtų, be to, tai puiki profesija – nešti džiaugsmą.

Tad kita vertus – šventės idėja puiki. Tikrai norisi pradžiuginti visus, ne tik pačius artimiausius, bet ir tuos, su kuriais tik pasilabini. Smagu ir gražu nudžiuginti, ypač tuos, kurie nesitiki. Vakare su arbatos puodeliu žiūrėdama į savo drąsuolį kėkštą, pagalvojau – juk tikrai būtų gera padaryti net visuotinę ugdymo įstaigos ar aplinkinių namų gyventojų šventę, tokią, kurioje visi juokiasi, bendrauja. Tai graži idėja, tačiau  galbūt tinkama tik utopinėje visuomenėje.

Dar negaliu pakęsti nuolatinio reikalavimo: „aukok, aukok, aukok, duok, duok, duok, daugiau“. Mane net nupurto. Turėčiau suprasti, kad to reikia, kad kartais būtina kasnį nuo savęs nutraukti ir duoti tam, kam jis reikalingas labiau.  Bet to reikia kasdien, ne tik per šventes! Man bjauru, kai priverstinai paduodamas lapelis su sąrašu įeinant į parduotuvę – nuperki, atiduodi, tik iš pareigos, be gėrio ir šilumo palinkėjimo – o paskui skaitai, kad to maisto nereikia, jis sugenda neišdalintas. Koks tikslas? Šventinis pliusas?

Su malonumu aukoju laiką, pateikdama informaciją, ieškodama motyvacijos, ir mėgindama įpūsti nors gramą šilumos tiems, kam sunku susitvarkyti su pirmaisiais žingsniais į suaugusių pasaulį – vaikams ir paaugliams. Pati didžiausia mano dovana yra laikas, dėmesys be reikalavimo, tiesiog matant, kur ir kam reikia padėti, ir taip kasdien.  Man nuostabu matyti, kai žmogus nušvinta, jei jam nusišypsau, pakalbinu, išklausau,  – nereikia už kitus spręsti problemų,  bet kartais nuoširdus dėmesys – tobuliausia pagalba.

Pareigingai duodu kraują, norėčiau tai daryti dažniau, tačiau organizmas turi atkurti prarastą. Žinau, kad ši mano auka panaudojama ir tikrai tikrai reikalinga. Kažkurią dieną pamačiau pasiūlymą eiti savanoriauti į vaikų namus – tikrai graži idėja ir ne kalėdinė – tiems mažiems stebuklams reikalinga kasdienė šiluma, taip pat būtina, kad kas nors pasirūpintų pirminiais jų poreikiais, pakalbintų, nusišysotų.

Žaviuosi, kai ligoninės vaikų skyriuje seselės su begaline šiluma rūpinasi ir lepina mažus sergančius našlaičius. Žaviuosi sanatorijose mamų pasiaukojimu, kai pačios būdamos išsekusios, stengiasi pagerinti gyvenimą savo neįgaliems vaikams. Ir tai vyksta ne tik sanatorijoje – jos tai daro kasdien. Pamiršusios save, be poilsio, be išeiginių dienų ir švenčių.

Vis dar nekenčiu priverstinio giminių susiėjimo, dirbtinių šypsenų, laiko gaišimo prie stalo.

Primiršome kas yra Kalėdos. Kam jos. Kodėl jas švenčiame. Juk tai susikaupimo ir džiaugsmo metas, naujos vilties ir gamtos atsikūrimo laikas. Laikas patikrinti išrašytas ir gautas metų sąskaitas, metas suvesti balansą su savimi – savo poelgiais, norais.  Norėtųsi atsipalaiduoti, susikaupti, pamedituoti, susivokti. Skirti laiką ramiai pabūti su pačiais mylimiausiais, nes jie visus metus būna nuskriausti – nuolat jiems kartojame „palauk, vėliau, ne dabar“. Sau irgi taip kartojame – dar ne, kada nors. Juk tai puikus metas apsidairyti, pažvelgti pro kalėdinių girliandų mirgėjimą į žvaigždėtą dangų, paklausti savęs „ar esu laimingas?“ Jei ne, bandyti įsiklausyti, ko trūksta iki laimės, ir tuo keliu eiti, ar mėginti jį rasti. Jei atsakymas teigiamas – pasistengti pradžiuginti nors vieną esantį šalia. Kad būtų lyg žaidimas vaikystėje – „perduok kitam, tik ne man“.  Štai tokių norėčiau švenčių, ir netgi ne švenčių, o kiekvienos dienos –  perduok gerumą kitam tik ne man.

Taigi, aš nekenčiu švenčių. Stengiuosi kiekvieną dieną dalintis gerumu ir nuotaika. O jūs?

 

Rasa Ladygaitė,

VšĮ, KITAS VARIANTAS

Submit a Comment