Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama!

Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama!

Kalbėjimas prieš auditoriją yra viena iš dviejų stipriausių žmogaus baimių. Ar kalbėjimo jaudulys mažėja, bėgant metams? O kaip šią baimę gali įveikti jaunesni, dar ne tokie patyrę žmonės?

Problema, su kuria susiduria ir „kiečiausi”

Šiuolaikiniai paaugliai dažnai laikomi itin drąsiais ir labai pasitikinčiais savo jėgomis. Daugeliui iš jų viešasis kalbėjimas gali atrodyti nesunki ir lengvai įveikiama užduotis, kol galiausiai reikia tai įrodyti. Tada dažnai nutinka taip, jog tie savimi taip pasitikintys jaunuoliai staiga suvokia, kad ne taip jau ir paprasta sužavėti net gerai pažįstamą auditoriją.

„Visų pirma, jie bijo, kad grupė nesėkmės atveju pasijuoks ir atstums. Žmogui, kad ir ką jis besakytų, labai svarbu, kad kolektyvas jį priimtų. Šis poreikis išlikęs dar nuo pirmykštės bendruomenės laikų, kai atskyrimas nuo grupės reiškė mirtiną pavojų būti suplėšytam laukinių gyvūnų arba nužudytam kitos genties. Antra, ne tokia sena baimė – baimė pasirodyti prastesniam už kitus. Ji dažnai kyla tiesiog iš nepasitikėjimo savimi ir perdėtų pastangų atrodyti „kietai“ kitų akyse”, – apie dažnai pasitaikančią problemą kalba neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas.

Gudrybės, kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę

Nors kolektyvinė atstūmimo baimė nuo pat senovės tiesiog įaugusi į žmonijos kraują, tai nereiškia, kad jos neįmanoma įveikti arba bent šiek tiek sumažinti. „Pats geriausias būdas – praktikuotis kalbėti viešai. Iš pradžių – vienam namie prieš veidrodį sakyti kelių ar keliolikos minučių kalbas. Vėliau tą patį padaryti nedidelėje gerų draugų kompanijoje, kuri priims ir neišjuoks. Tada – išbandyti jėgas prieš šiek tiek didesnę grupę. Čia kaip sporte – jei nori geros fizinės formos, reikia lankyti treniruotes. Joks teorinių knygų skaitymas ir videofilmukų žiūrėjimas šia tema neduos naudos. Reikia praktikos“, – teigia T. Kaulinskas.

Dar vienas puikus būdas, leidžiantis labiau savimi pasitikėti, stovint prieš auditoriją, – geras temos, kuria kalbama, suvokimas. Nebūtina visko mokytis mintinai, nes „iškalus“ tekstą ir užmiršus kurią nors dalį, atsiranda nemaža tikimybė pamiršti ir visą kalbą. Tokiais momentais užvaldo dar didesnė baimė, dėl kurios kažką prisiminti tampa išvis sudėtinga. Taigi, būtina stengtis pasirinkti ne pačią populiariausią, o nuoširdžiai dominančią kalbėjimo temą. Tik tada net prieš didžiulę auditoriją kalbėtojas jausis įdomus publikai, o tai jam suteiks dar daugiau pasitikėjimo.

Net ir profesionalai bijo

Viena iš profesijų, kurios atstovų veikla tiesiogiai susijusi su viešuoju kalbėjimu ir auditorijos valdymu, – vaidybos ir teatro menas. Įdomu, kaip scenoje aktoriams pavyksta susidoroti su jauduliu, profesionaliai atlikti savo vaidmenį ir tarsi nematyti kiekvieną jų judesį stebinčių žiūrovų?

„Prieš eidamas į sceną, kiekvienas aktorius atranda individualų būdą jauduliui numalšinti. Dažniausiai tai būna tylos ir susikaupimo momentai, kurie padeda sudėlioti mintis ir susikoncentruoti. Kartais tai būna pokalbiai su kitais aktoriais, kurie padeda užsimiršti ir atpalaiduoja”, – pasakoja aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Artūras Žabas, daugeliui labiau žinomas sceniniu vardu „Beissoul“.

Scenos jaudulys yra prigimtinis dalykas, tad nereikia jo gėdytis ar juo labiau slėpti. Įveikti tam tikrą baimę – pastangų ir kantrybės reikalaujantis procesas, tačiau tik praktika ir sprendimo paieškos suteiks norimus rezultatus. Svarbu atsakyti sau į vienintelį klausimą – „Kodėl aš to bijau?“, o atradus tikslų atsakymą pasistengti padėtį pakeisti, kol galiausiai klausimo vietoje liks tik teiginys: „Aš to nebijau“.

Brigita Budrytė,
Kitas Variantas

Ar rodome tinkamą atsakomybės pavyzdį mokiniams?

Ar rodome tinkamą atsakomybės pavyzdį mokiniams?

Vykstant aršiai pedagogų ir valdžios kovai, šiame ringe pamirštami moksleiviai ir pagrindiniai jų ugdymo tikslai. Mokykloje turėtų būti siekiama padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą bei ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti. Tik ar norėdami jaunus žmones išmokyti atsakomybės, rodome tinkamą pavyzdį?

Kodėl svarbu išugdyti atsakomybės jausmą?

Vis dažniau galima pastebėti, kad vyrauja išsisukinėjimas, pareigų  vengimas, manipuliavimas, melas. Kur link tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

„Pirmiausia tėvai turėtų įdiegti atsakomybės jausmą vaikams. Tėvai turi patys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tik matydami tokį pavyzdį jauni žmonės mokosi atsakyti už savo veiksmus. Po to mokykla ugdo rašydama pažymius, tačiau pamiršta paaiškinti, kodėl reikia atsakingai pradėti ir užbaigti, siekti tikslų. Dažniausiai atsiribojama nuo paaiškinimo, jauno žmogaus nukreipimo tinkamu keliu“, – savo mintis dėsto neformalaus ugdymo „Kitas variantas“ vadovas Tomas Kaulinskas, kuris tiek suaugusiems, tiek moksleiviams veda saviugdos užsiėmimus.

Žmogus su išsiugdyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų, laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Atsakydamas už savo veiksmus gerbia ir kitų teisę daryti savo pasirinkimus.

„Atsakomybės jausmas žmogui užtikrina sėkmę, laimę, gerus rezultatus. Atsakingas žmogus suvokia ir pats sprendžia, ką jis iš tiesų daro su savo gyvenimu ir nekaltina aplinkybių. Atsakomybė – tai galimybė spręsti ir veikti”, – įsitikinęs T. Kaulinskas.

Svarbiausia geri pavyzdžiai aplinkoje

Politikų ir pedagogų niekaip neišsprendžiamuose ginčuose labiausiai nukenčia moksleiviai. Kokį pavyzdį jie mato? Kaip institucijos, kuriomis turėtų būti pasitikima, nusimeta nuo savęs atsakomybę, ieško kaltų, kaltina aplinkybes.

„Norime, kad jauni žmonės atsakingai žiūrėtų į savo gyvenimą, atsakingai rinktųsi specialybę, tačiau ar gerą atsakomybės pavyzdį rodome mes? Vos 15 procentų abiturientų atsakingai pasirenka studijų kryptį. Tam, kad situacija, keistųsi turime rodyti tinkamą pavyzdį laikytis įsipareigojimų ir taisyklių. Jei to jauniems žmonėms nepavyksta rasti šeimoje, mokykloje, jiems gali padėti  neformalios veiklos, savanorystė, skautai“ , -teigia „Kito varianto“ vadovas.

Tad gal vis dėlto verta prisiminti, koks tikrasis švietimo sistemos tikslas. Jame nėra apibrėžta tik tam tikrų žinių suteikimas ir mokymas. Remiantis surašytais siekiais ir principais švietimo sistema turėtų ugdyti atsakingas, sąmoningas ir pilietiškas asmenybes.

Fausta Anulytė,

Kitas Variantas

Rinkdamiesi studijas, pasikliaukite vidine nuojauta

Rinkdamiesi studijas, pasikliaukite vidine nuojauta

Aklas specialybės pasirinkimas – be perspektyvos

Galima apibendrinti, jog net aštuoni abiturientai iš dešimties besirenkančių studijų kryptį, o vėliau – ir karjerą, tai daro netinkamai. Ir tik labai maža dalis jaunuolių pasirenka tą sritį, kurioje jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Paklaustas apie studijų pasirinkimą, neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas Variantas“ vadovas T. Kaulinskas teigia, jog pagrindiniai veiksniai, lemiantys daugumos pasirinkimą, dažniausiai yra šie: specialybės populiarumas ir siūlomas uždarbis, tėvų ar aplinkinių spaudimas, noras mokytis būtent tam tikrame mieste arba tiesiog noras rasti studijas, kur būtų kuo lengviau mokytis.

Dalis jaunimo specialybę renkasi beveik atsitiktinai. „Dirbdamas su moksleiviais, dažnai susiduriu su jų aklu tikėjimu atsitiktinumu – „O gal įstosiu“. Tokiu atveju jie negalvoja apie ateities perspektyvą, ką jie veiks su įgytu išsilavinimu. O juk renkantis studijas būtina suvokti, ar ta veikla iš tiesų yra mano mėgstama“, – teigia vienas iš „Kito Varianto“ mentorių V. Šostak.

Metai be mokslų – laiko švaistymas ar savęs atradimas?

Birželio mėnesio pradžioje prasideda abiturientų paraiškų pildymo į aukštąsias mokyklas laikotarpis. Vieniems pakanka parašyti vieną prašymą į atitinkamą sritį, kiti tradiciškai pildo kuo daugiau pasirinkimų – jei nepriims vienur, lieka vilties įstoti į kitą aukštąją mokyklą.

Nenorint gailėtis dėl netinkamos specialybės, prarasto laiko ar sumokėtų pinigų, abu pašnekovai sutaria dėl vieno – verta po egzaminų praleisti metus, bet tik su sąlyga, kad iš tiesų bus bandoma atrasti save, o ne laukiama savaiminio nušvitimo.

Šiuo metu jaunimas turi nemažai galimybių atrasti save. Vienas geriausių būdų – savanorystė. Kuo daugiau sričių išbandai, tuo didesnė tikimybė atrasti savąjį kelią. Kaip sako V. Šostak: „Jeigu darydami tam tikrą darbą jaučiate entuziazmą ir džiaugsmą, net jei jums už tai niekas nemoka, tai yra jūsų kelias!“

Karjeros testai padeda ne visada

Internete pakanka įvairių testų, padedančių pažinti savo asmenines savybes ir pasirinkti tinkamą specialybę. Visgi savo karjeros kelio tik pagal testo rezultatus rinktis tikrai nepatartina. Karjeros ir asmenybės testus verčiau laikyti tiesiog patariamuoju balsu, o ne visa nulemiančiu veiksniu.

„Kito Varianto“ vadovas bei individualaus ir profesinio efektyvumo specialistas T. Kaulinskas teigia, kad vieni testai gali nuvesti tinkama linkme, kiti – priešingai: „Viena mano pažįstama mergina, baigusi mokyklą labai norėjo studijuoti psichologiją. Jai atlikus asmenybės testą, psichologė patarė stoti į ekonomiką. Mergina paklausė ne savęs, o psichologės… Baigė ekonomiką, susirado darbą pagal specialybę, dirbo, galiausiai susirgo depresija, nes darbas buvo toks nemielas, jog tapo sunku tai pakelti. Ir pagaliau, tik po penkiolikos metų, ji vėl grįžo prie sau įdomios srities – psichologijos“, – pasakoja T. Kaulinskas.

Verta pasikliauti vidine nuojauta

„Vis dėlto geriausia būtų apie profesiją ne galvoti, o pajausti, ko jūs iš tiesų norite. Suvokite, kaip jūs jaučiatės, darydami vieną ar kitą darbą. Pavyzdžiui, jeigu jaučiate euforiją rašydami straipsnius ar kalbindami kitus, tai kodėl renkatės studijuoti ekonomiką?“ – klausia mentorius Vitalijus.

Gan svarbu atmesti visas baimes, įsitikinimus ir nuostatas – „Tai ne man“ ar „Aš per prastas“. Jei nėra aišku, kas iš tiesų patinka, galbūt verta dirbti darbus, kurie būtų įdomūs. Asmeninė patirtis padės geriau suprasti, ar veikla jums tinkama, ar ne.

„Turėtumėte būti visiškai atviri sau patiems: nuoširdžiai išklausyti save, įvertinti siekius, tikslus, norus ir, svarbiausia, bandyti. Net jei nepavyko iš pirmo karto įstoti ten, kur norėtum, bandyk antrą ir trečią kartą, kaskart įvertinęs savo klaidas ir jas taisydamas. Nesėkmė – tai pamoka ir patirtis, leidžianti mums toliau tobulėti ir kitą kartą planus įgyvendinti geriau“, įsitikinęs „Kito varianto“ vadovas.

Ieva Karpavičiūtė,
Kitas Variantas

Pažink save – Kitas variantas

Pažink save – Kitas variantas

Praėjusį savaitgalį Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija sulaukė neformalaus ugdymo organizacijos VšĮ „Kitas variantas“ mentorių iš Vilniaus. Visi aktyvūs, naujų žinių bei potyrių ištroškę mokiniai turėjo puikią galimybę susipažinti su trimis be galo žaviais bei įkvepiančiais lektoriais – Mažvydu Puidoku, Viktoru Šeriu bei Vaida Trijonyte, bei sudalyvauti visą dieną trukusiuose mokymuose.

Atvykę į renginį išsitraukėme lapelius, kurie mus suskirstė į tris grupes. Po trumpo aptarimo mokymų pradžioje, kurio metu išsikėlėme dienos tikslus bei truputį susipažinome, mūsų laukė atskiros paskaitos skirtinguose kabinetuose.

Pirmoji paskaita, į kurią keliavome mes, – savęs pažinimo menas, kurio mokė Viktoras Šerys. Daugiau nei valandą trukusio užsiėmimo metu sužinojome, kokią įtaką mūsų asmenybės kūrimui turi aplinka, kaip galime mažais žingsneliais žengti pozityvaus mąstymo bei gyvenimo link. Susipažinome su aukštos bei žemos savigarbos požymiais. Atlikome turbūt sunkiausią užduotį, kokia kliuvo visos dienos metu, – surašėme 10 geriausių savo asmeninių savybių. Diskusijų metu vieni su kitais pasidalinome asmenine patirtimi bei įvairiais patarimais, kuriuos, be abejo, tikrai panaudosime.

Antrojoje paskaitoje mus pasitiko žavioji Vaida. Šį kartą ne tik kalbėjome, bet ir veikėme. Sužinojome kritinio mąstymo sąvoką bei kiekvienas savyje atradome tam nors kruopelę talento. Galėjome pasijausti lyg geriausi advokatai, išsitraukdami situaciją ir argumentuotai prieštaraudami likusios grupės nariams, kurie norėjo pakeisti mūsų nuomonę. Tai mums visiems buvo savotiškas iššūkis, su kuriuo daugiau ar mažiau visi susidorojome. Vaida padrąsindama sakė, jog to galima kuo puikiausiai išmokti dažniau treniruojantis. Užsiėmimo pabaigoje surengėme konferenciją, kurios tema susijusi su didžiausia šių dienų gimnazistų aktualija – šimtadieniu. Vienas po kito sėdome į šimtadienio organizatoriaus kėdę bei turėjome atsakinėti į „žurnalistų“ užduotus klausimus, tačiau teko gerokai pasistengti, mat daugelis klausimų buvo visiškai netikėti, o „pasimesti“ negalėjome.

Paskutinė paskaita skambėjo itin pozityviai – „Drąsa ir džiaugsmas“. Reikėtų iš karto paminėti, jog lektoriaus Mažvydo dėka visi išmokome rėkauti, ir nors tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su drąsa ir džiaugsmu, supratome, jog visgi tam, kad galėtum užsilipęs ant kėdės išrėkti savo tikslus prieš grupę tave „nušvilpiančių“ žmonių, reikia be galo daug drąsos. Kaip nebūtų keista, vis dėlto pusantros valandos nerėkavome. Kartu išvedėme teoriją apie drąsos ir džiaugsmo pasiekimo kelią, trikdžius ir dalykus, kuriuos savyje reikia tobulinti. Ant lentos surašyti žodžiai atvėrė akis, turbūt visiems buvo aišku, jog temptis dar tikrai yra kur.

Pasibaigus paskutinei paskaitai, grįžome ten, kur ir pradėjome, – į aktų salę. Čia ir užbaigėme užsiėmimus. Iš pradžių išgirdome apie „Kito varianto“ organizuojamas stovyklas, apie jas truputį papasakojo jau daug metų ten važiuojanti mergina. Nesuklystume sutikdami nuvažiuoti į tokią vietą, kurią būtų galima pavadinti puikiausia investicija į save, kaip į jauną, reiklų žmogų, kurio dar daug daug laukia. Vėliau grįžome prie pradžioje išsikeltų tikslų, kuriuos, pasirodo, pasiekėme su kaupu.

Beveik 7 valandas trukusių mokymų metu atradome save visai kituose amplua, užsiėmimai praplėtė mūsų akiratį. Išmokome labiau pasitikėti savimi, būti drąsiais, netgi rėkauti. Taip pat sužinojome, jog treniruotis galima ne tik sporto salėje, bet ir savo galvoje. Šio renginio metu netgi susipažinome su kitais gimnazistais – žmonėmis, su kuriais anksčiau prasilenkdavome kiekvieną dieną, tačiau niekada jų iš tiesų nematydavome. Dėkojame „Kito varianto“ komandai bei Pajūrio gimnazijos administracijai, būtent jų dėka šitaip turiningai praleidome savaitgalį!

Gabija Breiterytė
Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija
http://www.pajuris.silale.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=741%3Apaink-save–kitas-variantas&catid=19%3A201516-naujienos&Itemid=1

Naujieji metai – motyvacija ar demotyvacija?

Naujieji metai – motyvacija ar demotyvacija?

Laukiame ir ruošiamės sutikti Naujuosius metus, tikėdamiesi atversti švarų, baltą popieriaus lapą. Pagaliau pradėsime sportuoti, skaitysime įdomias knygas, išmoksime užsienio kalbą. Bet ar tikrai? Gaila, tačiau šie mūsų tikslai po švenčių gyvuoja daugiausiai kelias savaites, o vėliau būna pamiršti ir paslėpti po kasdienių darbų kilimėliu.

Pokyčiams Naujųjų metų nereikia

„Ne tik jaunuoliai, bet net ir suaugę tiki, kad atėjus sausio pirmai dienai, jie staiga pasikeis. Deja, neatskris jokia pasakų fėja, neateis jokie elfai, kurie mostelėtų burtų lazdele ir Naujųjų metų naktį pakeistų tuos žmones kardinaliai. Ir jei jiems tam tikrų tikslų nepavyko pasiekti iki šiol, tai kas turėtų pasikeisti dabar? Tie patys įpročiai, įsitikinimai ir vidiniai blokai, trukdę anksčiau, niekur nedingsta. Galbūt trumpalaikė motyvacija skatina veikti kokias kelias savaites po pasižadėjimo, bet vėliau viskas grįžta į senas vėžes“, – teigia neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas, kuris tiek suaugusiems, tiek moksleiviams veda teorinius bei praktinius užsiėmimus, kaip teisingai išsikelti tikslus ir jų siekti.

Jei žmogus iš tikrųjų nori pakeisti savo gyvenimą, jis nelaukia Naujųjų metų, kito mėnesio ar net dienos – keistis jis pradeda tą pačią minutę, kai supranta, kad jam tai reikalinga. Pokyčiams ar svajonių išsipildymui nebūtinas tikslus laikas, svarbiausia savo mintis ir idėjas paversti veiksmais, atnešančiais norimus rezultatus.

Pervertiname savo tikslus

Užvaldyti kalėdinės dvasios ir naujos pradžios laiko dažnai nepajaučiame, jog kitiems metams užsibrėžiame tikslus, kurių nepajėgsime išpildyti. Todėl, kai po švenčių žlunga mūsų planai ir mažėja motyvacija, imame teisintis: „Tai buvo ne mano jėgoms“, „Tam reikia stiprios valios“ ir t.t. Jei šįkart nepavyko, galbūt reikia pradėti nuo šiek tiek paprastesnių ir labiau įveikiamų tikslų?

„Norų įgyvendinimui koją pakiša ir neadekvačiai ambicingi tikslai. Pavyzdžiui, „nuo šiol pradėsiu lankyti sporto klubą tris kartus per savaitę“ arba „pasiruošimui egzaminams skirsiu po valandą kiekvieną vakarą“. O kaip buvo iki šiol? Kiek kartų per savaitę pavykdavo nueiti į sporto klubą? Vieną? Ne… O gal tris kartus per mėnesį? Tada net ir du kartai per savaitę kvepia nesėkme bei sau neištesėtu pažadu. O kaip su pasiruošimu egzaminams? Pavykdavo bent tris kartus per savaitę tam rasti valandą? Ne? Tada „skirsiu po valandą kasdien“ – graži, bet gal nelabai įgyvendinama ambicija. Geriau turėti nedideles pergales nei nuolatinius ambicingus fiasko“, – pasakoja T. Kaulinskas.

Kaip išvengti nuolatinių fiasko?

„Labai atidžiai apgalvokite kiekvieną tikslą ir įvertinkite savo galimybes. Savęs paklauskite: ar tikrai tikiu, kad galiu jį pasiekti per užsibrėžtą laiką? Kaip stipriai tikiu savo jėgomis? Geriau pradėti nuo mažų tikslų ir tik juos pasiekus imtis didesnių, o ne atvirkščiai – apsiimti per didelius krūvius ir patirti dar vieną nesėkmę. Pradėkite Naujus metus su keliais išties jums svarbiais ir realiais tikslais, nenorėkite visko ir iš karto“, – pataria „Kito varianto“ vadovas.

Nebūtina laukti Naujų metų ar kito mėnesio, kad pradėtume kilti savo svajonių link, net jei jos dabar atrodo nepasiekiamos. Ieškokite, kas paskatintų jus kilti mažais laipteliais, kol galiausiai pasimatys, kad svajonė yra visai šalia, o vienintelės ribos ir kliūtys tūno mūsų galvose.

Brigita,
VšĮ, KITAS VARIANTAS

Rodomas puslapis 3 iš 812345...Paskutinis »