Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama! - Kitas Variantas

Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama!

Kalbėjimas prieš auditoriją yra viena iš dviejų stipriausių žmogaus baimių. Ar kalbėjimo jaudulys mažėja, bėgant metams? O kaip šią baimę gali įveikti jaunesni, dar ne tokie patyrę žmonės?

Problema, su kuria susiduria ir „kiečiausi”

Šiuolaikiniai paaugliai dažnai laikomi itin drąsiais ir labai pasitikinčiais savo jėgomis. Daugeliui iš jų viešasis kalbėjimas gali atrodyti nesunki ir lengvai įveikiama užduotis, kol galiausiai reikia tai įrodyti. Tada dažnai nutinka taip, jog tie savimi taip pasitikintys jaunuoliai staiga suvokia, kad ne taip jau ir paprasta sužavėti net gerai pažįstamą auditoriją.

„Visų pirma, jie bijo, kad grupė nesėkmės atveju pasijuoks ir atstums. Žmogui, kad ir ką jis besakytų, labai svarbu, kad kolektyvas jį priimtų. Šis poreikis išlikęs dar nuo pirmykštės bendruomenės laikų, kai atskyrimas nuo grupės reiškė mirtiną pavojų būti suplėšytam laukinių gyvūnų arba nužudytam kitos genties. Antra, ne tokia sena baimė – baimė pasirodyti prastesniam už kitus. Ji dažnai kyla tiesiog iš nepasitikėjimo savimi ir perdėtų pastangų atrodyti „kietai“ kitų akyse”, – apie dažnai pasitaikančią problemą kalba neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas.

Gudrybės, kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę

Nors kolektyvinė atstūmimo baimė nuo pat senovės tiesiog įaugusi į žmonijos kraują, tai nereiškia, kad jos neįmanoma įveikti arba bent šiek tiek sumažinti. „Pats geriausias būdas – praktikuotis kalbėti viešai. Iš pradžių – vienam namie prieš veidrodį sakyti kelių ar keliolikos minučių kalbas. Vėliau tą patį padaryti nedidelėje gerų draugų kompanijoje, kuri priims ir neišjuoks. Tada – išbandyti jėgas prieš šiek tiek didesnę grupę. Čia kaip sporte – jei nori geros fizinės formos, reikia lankyti treniruotes. Joks teorinių knygų skaitymas ir videofilmukų žiūrėjimas šia tema neduos naudos. Reikia praktikos“, – teigia T. Kaulinskas.

Dar vienas puikus būdas, leidžiantis labiau savimi pasitikėti, stovint prieš auditoriją, – geras temos, kuria kalbama, suvokimas. Nebūtina visko mokytis mintinai, nes „iškalus“ tekstą ir užmiršus kurią nors dalį, atsiranda nemaža tikimybė pamiršti ir visą kalbą. Tokiais momentais užvaldo dar didesnė baimė, dėl kurios kažką prisiminti tampa išvis sudėtinga. Taigi, būtina stengtis pasirinkti ne pačią populiariausią, o nuoširdžiai dominančią kalbėjimo temą. Tik tada net prieš didžiulę auditoriją kalbėtojas jausis įdomus publikai, o tai jam suteiks dar daugiau pasitikėjimo.

Net ir profesionalai bijo

Viena iš profesijų, kurios atstovų veikla tiesiogiai susijusi su viešuoju kalbėjimu ir auditorijos valdymu, – vaidybos ir teatro menas. Įdomu, kaip scenoje aktoriams pavyksta susidoroti su jauduliu, profesionaliai atlikti savo vaidmenį ir tarsi nematyti kiekvieną jų judesį stebinčių žiūrovų?

„Prieš eidamas į sceną, kiekvienas aktorius atranda individualų būdą jauduliui numalšinti. Dažniausiai tai būna tylos ir susikaupimo momentai, kurie padeda sudėlioti mintis ir susikoncentruoti. Kartais tai būna pokalbiai su kitais aktoriais, kurie padeda užsimiršti ir atpalaiduoja”, – pasakoja aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Artūras Žabas, daugeliui labiau žinomas sceniniu vardu „Beissoul“.

Scenos jaudulys yra prigimtinis dalykas, tad nereikia jo gėdytis ar juo labiau slėpti. Įveikti tam tikrą baimę – pastangų ir kantrybės reikalaujantis procesas, tačiau tik praktika ir sprendimo paieškos suteiks norimus rezultatus. Svarbu atsakyti sau į vienintelį klausimą – „Kodėl aš to bijau?“, o atradus tikslų atsakymą pasistengti padėtį pakeisti, kol galiausiai klausimo vietoje liks tik teiginys: „Aš to nebijau“.

Brigita Budrytė,
Kitas Variantas

Submit a Comment