Vakaras su Kristijonu Bartoševičiumi

Vakaras su Kristijonu Bartoševičiumi

Spalio 29 d., trečiadienį, 18 val. Menų spaustuvėje įvyko pirmasis „Kito varianto“ naujojo sezono susitikimas su lyderiu, kuriuo tapo renginių vedėjas, džiazo mylėtojas bei televizijos veidas Kristijonas Bartoševičius.

„Kito varianto“ organizuotame susitikime gausiai susirinkę moksleiviai ne tik išgirdo įkvepiančią bei pamokančią Kristijono Bartoševičiaus patyrimų istoriją, bet ir sužinojo daug gyvenimo subtilybių.

Kristijono Bartoševičiaus asmenybė

„Manau, kad 27-eri metai, dar nėra tas amžius, kai tiksliai gali išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Bijau, kad ne visus dalykus dar esu išmokęs. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, kiek mažai žinai. Tai kartais liūdina, bet skatina tobulėti ir domėtis visokiausiais naujais dalykais“ – pradėjo pasakoti K. Bartoševičius.

Jis prisiminė vaikystę, kai jam buvo tik treji metukai, gyveno dabartinėje Apkasų gatvėje ir per Sausio 13 dienos įvykius Šiaurės miestelyje važinėjo tankai. „Sakau: „mama, kas čia taip garsiai darosi”.  – „Nieko, sūneli, nesijaudink, čia traktoriai važiuoja”. Tik po kiek laiko supranti, kad tie traktoriai buvo tankai“– prisimena K. Bartoševičius.

Patirtis svetur

Studijuodamas ISM vadybos ir ekonomikos universitete, Kristijonas pagal mainų programą išvyko gilinti žinių į Paryžių. Ten mokėsi verslo mokykloje INSEEC. Pasak K. Bartoševičiaus, tai buvo savotiškas laikotarpis, nes išvažiavo į visai nepažintą erdvę, kur viskas vyksta kitaip. Tarp aibės dalykų, kuriuos turėjo perprasti, buvo ir tos šalies gyventojų kultūra.

Vakariečiai pripratę sveikintis vien tam, kad pasisveikintų ir jiems nerūpi, ką pašnekovas atsakys, ar kaip jam sekasi. K. Bartoševičius pasakojo, jog prasilenkiant po pasisveikinimo likdavo pasakoti, kaip jam iš tikrųjų sekasi, ir tik po tam tikro laiko suprato, kad tiesiog reikia vaidinti šį socialinį žaidimą. Neturi kito pasirinkimo, pradedi vaidinti. Štai tokios ten mandagumo taisyklės, privalai elgtis kaip visi. Paryžiuje pašnekovui buvo labai įdomu. Nors gyveno tik 11 kvadratinių metrų bute, 8 aukšte, be lifto, tačiau išlindęs pro langą matydavo Eifelio bokštą.

„Toks buvo susidūrimas su užsieniečiais, su jų taisyklėmis, su tokiomis taisyklėmis, kurių nebuvau pažinęs iki tol, kurių nežinojau, kurias reikėjo išmokti ir gal tai buvo spraga, kodėl nesusiradau daug draugų Prancūzijoje. Nemokėjau ateiti su tuo „vakarietišku atėjimu“, kur iš tikrųjų žmonėms nelabai kas rūpi, o svarbus tik vakarėlis“– mintis dėstė K. Bartoševičius. Mes esame kitokie, mums svarbiau, įdomiau gilesni dalykai. K. Bartoševičiaus manymu, būtent tai yra mūsų privalumas: „Mes turime tai saugoti, didžiuotis ir tuo naudotis, nes mums tikrai svarbu, kaip kitam žmogui sekasi. Vakaruose to nėra, gal tai ne problema, o sąlyga to, kad lietuvių yra apie 3 milijonus, kai kitose šalyse yra 33 ar 330 milijonų.“

Apie sėkmę

„Aš esu labai sėkmingas žmogus. Man tiesiog labai sekasi. Iš kitos pusės tas sėkmes reikia pamatyti“ – teigė K. Bartoševičius. Yra žmonių, kuriems šitoje žemėje yra tūkstantį kartų blogiau negu mums. Tiesiog mes čia, Lietuvoje, neturime uraganų, taifūnų, turime vaistų nuo beveik visų ligų, turime elektros, šilumos, vandens energijos. Taip pat turime švarų vandenį, kurį bet kada galime gerti, oras nėra užterštas kaip Meksikos mieste ar Naujajame Delyje. Turime begalę dalykų, kurių nepastebime.

Pasak K. Bartoševičius, sėkmė yra labai keistas dalykas. Jis net pasakė posakį, kuriuo vadovaujasi: „kas yra sėkmė? Tai laikotarpis tarp dviejų nesėkmių. Kas yra nesėkmė? Tai laikotarpis tarp dviejų sėkmių”. Gyvenime niekada nebus tik vienaip, visą gyvenimą vyksta pakilimai ir nuosmukiai. Reikia tai pastebėti ir tuo didžiuotis. „Kai vaikščiojate Vilniaus gatvėmis, ar pakeliate akis? Ar Jūs matėte, kokie nuostabūs yra stogai Vilniaus, Pylimo gatvėse arba Gedimino prospekte?“ – klausinėjo susirinkusių mokinių K. Bartoševičius ir visiems palinkėjo pasistengti pamatyti grožį mažuose dalykuose.

Sėkmė yra toks dalykas, kurį reikia pastebėti. Yra dviejų rūšių 65-erių metų žmonės – tai pensininkai ir senjorai. Skirtumas tarp jų toks, kad senjorai vaikšto šeštadienį, sekmadienį po Vilnių, mėgaujasi jo teikiamais architektūriniais malonumais. Taip pat bendrauja su savo bendraamžiais, šeima, giminėmis, su savo draugais. Kartais nueina į teatrą, į koncertą, vaikštinėja Bernardinų sode, galbūt turi šuniuką arba mėgsta išgerti kavos. O pensininkai sako, jog Kubilius yra bjaurybė, kad pensijos mažos ir prie ruso buvo geriau. Toks yra šių dviejų pusių paveikslas.

Pasivarginkite padėti kitiems, pakelti šiukšlę viduryje gatvės. Neįsivaizduojate, koks keistas jausmas užplūsta viduryje gatvės pakėlus šiukšlę ir ją išmetus į šiukšlių dėžę. Tai taip keista ir neįprasta, bet kai padarai pirmą kartą, tampa natūralu.

Lyderio savybių įžvalga

„Lyderiai yra dviejų rūšių. Vieni yra paskirti, kiti natūralūs. Čia esu paskirtas būti lyderiu, užrašas paskiria“– teigė K. Bartoševičius. Jis mano, jog kur kas geriau būti prigimtiniu lyderiu, tuo kuris komandoje natūraliai užauga ir yra stipresnis nei paskirtas lyderis. Dalyvaudamas viename iš seminarų jis sužinojo, kad yra skirtingi lyderio tipai. Nuo pačio kraštutiniausio, kuris yra tironas ir labai nurodinėja, iki „leiskite veikti“ tipo, kuris tik truputį pakoordinuoja. Tarp abiejų geriausia būti viduriuku – ne visiškai padrika bala, bet ir ne tironas. „Ar aš esu lyderis? Kartais tiesiog gyvenimas yra primetęs man tas pozicijas. Leisiu sau pasakyti, kad turiu tam tikrų vadovavimo įgūdžių, dėl to manimi pasitiki ir kai kuriuose darbuose man priskiria šias pozicijas“ – sakė K. Bartoševičius.

„Standartiniams“ darbams reikia motyvacijos

Motyvacija iš išorės beveik neegzistuoja. Yra labai sunku, kad tau imtų ir pasakytų – dabar imk, užsimotyvuok ir daryk tą ir aną. Yra dalykai, kurių negali suvaldyti. K. Bartoševičius užtikrintai pareiškė, kad daro gyvenime tik tai, ką nori daryti. Kas belieka šiame gyvenime, jeigu ne daryti tai, ką nori daryti. Tačiau yra malonūs darbai ir yra darbai-darbai. Kartais darai darbus-darbus ir žinai, kad vėliau ateis malonumo darbai. Toks jau neišvengiamas procesas.

 

                                                            Joana Kaduškevič

Visuomet pozityvus ir su šypsena,

Tavo „Kitas variantas”

Submit a Comment