Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

–  Kada ir kaip tapai Skruzdėliuku?

– Mano pravardei jau gal 30 metų, gavau ją būdamas kokių 15-ikos.  O jos atsiradimo istorija labai paprasta – nešiau už save dvigubai didesnį daiktą. Tai buvo garso kolonėlė. Kaip Skruzdėliuku praminę draugai paskui sakė, atrodė, kad kolonėlė pati važiuoja. Mažas, kūdas, bet jėgos turėjau daug – buvau sportinės gimnastikos rinktinės nariu. Būna, dabar paskambina iš kokio „Omnitel“ ir klausia: „Gal galima kalbėt su Skruzdėliuku?“ Ir aš dėl to visai nesiparinu. Ir jūs nesiparinkit, jei koks jūsų slapyvardis išaugs aukščiau nei vardas.

– O kuo svajojai tapti vaikystėje?

Didelių automobilių vairuotoju. Nes tiesiog labai patiko važiuoti. Aktoriumi. Aktorinio tada nebuvo, tad pamaniau, kad stosiu į Vaitkaus telerežisūros kursą. Labai ruošiausi egzaminams, atėjau, prasivėrė durys, išėjo mano bičiulis Alfonsas Penikas, sako: „Einam kavos.“ Į egzaminą taip ir nenuėjau. Dar fizinio lavinimo ir geografijos mokytoju norėjau būti, na, buvo tokia specialybė kažkada. Visada mėgau sportuoti, o geografija – šiaip įdomu. Bet irgi į egzaminą nenuėjau. Baigiau staliaus-baldžiaus specialybę, bet supratau, kad tai yra visiška nuobodybė. Net ir Prancūzijos legiono kariu norėjau būti. Bet turėjau išvaržą, o ten labai aukšti reikalavimai dėl sveikatos, tad ir tai teko pamiršti.

– Kur esi dabar?

Galiausiai taip viskas susidėliojo, kad tos senos svajonės tapti aktoriumi, mokytoju ir pamatyti pasaulį atvedė mane ten, kur dabar esu. Aktorinis meistriškumas reikalingas scenoje, mokyti visada norėjau, o po pasaulį keliauju dalyvaudamas festivaliuose, konkursuose, varžybose ir panašiai.

 – Šoki jau kokius 20 metų?

–Na, sudėjus į krūvą sportinės gimnastikos treniruotes, 8 metus trukusias baleto pamokas, 3 metus breiko pamokų… Iš viso – apie 22 metus. Bet kasmet jaučiu, kad kuo daugiau tai darau, tuo mažiau moku, norisi dar ir dar.

– Ar sunku būti žinomam? Ar tave atpažįsta gatvėje?

– Atpažįsta. Bet aš tuomet jaučiuosi labai nejaukiai… Taip buvo visada, bet negaliu paaiškinti, kodėl. Galbūt dėl to, kad visiškai gyvenime save realizavus, tiesiog darant tai, kas patinka, nebejauti poreikio pripažinimui, jis tau nėra svarbus. Apskritai man kuklumas yra labai smagus žmogaus bruožas. Kuklesni žmonės paprastesni.

– Koks tavo sėkmės receptas?

– Labai paprastas! Daryti tai, ko labiausiai nori ir ką geriausiai sugebi. Tą aš supratau, kai… Nebeturėjau 5 litų antram bokalui alaus. Dirbau staliumi, tvarkytoju, sekretoriumi (!), kroviku, kol galiausiai vieną vakarą klube, pritrūkus pinigų tam antrajam bokalui, draugams pasakiau: „Chebra, geriausiai mes mokam šokti. Galim ir žmones to išmokyti!“

– Ar profesiniame gyvenime patyrei nesėkmių? Ar suklupai kokiame itin svarbiame pasirodyme scenoje?

– Taip. Grupės „RSA“ laikais nikstelėjau koją, po metų skilo ta pati pėda. Nieko tokio – ant scenos daviausi su ramentais, viskas pavyko puikiai. Buvo ir atvejis, kai dieną prieš čempą Austrijoje per repeticiją susilaužiau riešą, skilo delnas, kitą rytą Lazdynų ligoninėje mane sugipsavo, o vakare mes laimėjom čempionate pirmą vietą. Kai buvau 21-erių, gydytojai pasakė, kad turiu stuburo išvaržą ir 30-ies sėdėsiu vežimėlyje. Kai sulaukęs 30-ies vėl atėjau pas juos, jie išsižiojo ir paklausė: „Kaip tu vis dar judi?“ Atsakiau: „Aš tiesiog nepasidaviau.“ Dabar visas šitas sulaužytas rankas, kojas ir dvi stuburo išvaržas (taip, prieš kurį laiką rado ir antrąją) interpretuoju kaip gyvenimo dovanas – viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti, ir nuolat ugdė manyje ryžtą tiesiog netingėti… judėti. Tiek gyvenime, tiek fiziškai.

– O kaip tai padaryti? Kaip netingėti?

– Tuoj pademonstruosiu. (Skruzdėliukas atsistoja nuo kėdės ir eina.) Štai taip. Tai paprasčiausias būdas. Dar galite nuteikti save kas rytą netingėti pasakydami: „Šiandien bus graži diena!“ Aš taip darau. O mano visi slaptažodžiai yra pozityvūs žodžiai, taip aš save programuoju tiems gražiems dalykams. Ir tuomet automatiškai atsiranda jėgų viskam.

– Koks tavo rytas?

– Pabundu kartą ar kelis nusnoozinęs žadintuvą, išgeriu stiklinę vandens, pašeriu katiną, išvedu į lauką šunį, užkandu duoniukų su avokadu, druska ir pipirais (žiauriai skanu  ir užtenka jėgų iki pat popietės!) ir po truputį pradedu judėti.

– Ar gyveni savo svajonių gyvenimą?

– Beveik taip. Svajonių gyvenimas būtų ten, kur būtų daug jūros ir palmių. Dienomis iki treniruočių bare maišyčiau kokteilius. Man apskritai labai patinka jūra. Grįžus iš Klaipėdos man gali žmonės automobiliuose pypsenti, rodyti fakus – man viskas bus taip gerai, taip gerai… Bet šiaip aš labai mėgstu Lietuvą. Mes turim keturis metų laikus ir nuostabaus grožio panas. Bičai, vertinkit jas.

– Ką atsakai mokiniams, kai jie paklausia, ką veikti po mokyklos?

– Auga nauja, šauni karta. Paskutinius 10–12 metų sakydavau, kad varytų iš tos Lietuvos lauk. Dabar siūlau išvažiuoti pamatyti pasaulio, pastudijuoti, gal net sukurti verslus ir grįžti į savo šalį. Nes niekas be jūsų nieko nepakeis. Problema tame, kad mes galvojam, jog kažkas kažką už mus padarys. Bet net jei pusė jūsų svajonių žlugs, artimiausi žmonės po kelis kartus smeigs peilį į nugarą, net jei iš jūsų tyčiosis, jus žemins, murkdys veidu į purvą – o visa tai tikrai bus, patikėkite manimi – niekada nepasiduokit. Never!

– Tai visgi ką daryti, kad svajonė taptų realybe?

– Pirmiausia, negyvenkit aplinkinių, savo tėvų svajonėmis – kodėl turit tapti gydytojais, jei jums patinka piešti? Aš kasdien žiūrėdamas į savo mokinius matau galybę tokių pavyzdžių. Net jei po mokyklos trejus metus studijuosit ir tada suprasit, kad nesat savo vėžėse – viskas okay. Laikas – brangiausias dalykas gyvenime. Tad kam aukoti vienerius metus dėl to, kad kažką ne tą veikėte trejus? Ir negalvokit, kad veltui juos praleidot. Jūs pasiėmėt iš jų patirtį, suvokimą, kad pagaliau kažko norite iš tiesų. Dar galit pasikabinti savo svajonės nuotrauką kambaryje ir kasdien į ją žiūrėti. Pavyzdžiui, savo namo. Nepajusit, kaip pasąmoningai imsite daryti viską, kad tame name gyventumėte.

– O kaip pajusti, kad gyvename teisingai?

– Surinkit puzlę, apverskit ją ir kasdien nuspalvinkit skirtingomis spalvomis. Jei labai bloga diena – nuspalvinkit detalę juodai. Jei tądien jautėtės puikiai – raudonai ar geltonai. Tegul puzlės spalvos atspindi jūsų vidinę būseną. Tada pamatysit, kokios jūsų dienos, kiek spalvų jūsų gyvenime.

– Ar turi kokių taisyklių, kuriomis gyvenime vadovaujiesi?

Pirmoji – jei yra problema, kurios negali išspręsti, nesinervuok dėl jos. Viskas išsispręs savaime. Jei gali kažkaip problemą išspręsti – daryk viską, kad tau tai pavyktų. Antroji – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Viskas gyvenime yra labai simple. J

– Ką manai apie savanorystę?

– Prieš daug metų mes su studijos treneriais ir mokiniais važinėjom į „Paparčio“ vaikų globos namus. Su jų auklėtiniais šokdavom, kalbėdavomės. Mano manymu, savanorystė parodo tikrąsias gyvenimo spalvas. Tas džiaugsmas, kai padarai dėl žmonių kažką gero, kai jie juokiasi, kai jiems išsisprendžia kokia problema, yra neįkainojamas. Žmogaus svoris matuojamas tuo, kokią naudą jis teikia visuomenei.