„Kito varianto“ moksleivis Andrius Šironas ir jo sėkmės kelias laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“

Kalbėjomės su „Kito varianto“ moksleiviu Andriumi Šironu, kuris sėkmingai dalyvauja LRT laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Apie tai, kaip jam kilo mintis dalyvauti, apie sunkumus, sėkmės kelią skaitykite toliau.

KV: Andriau, sveikiname tave sėkmingai žygiuojant projekto finalo link. Papasakok plačiau apie projektą? Kas paskatino dalyvauti jame?

Andrius: Visų pirma, prisijungti prie projekto man pasirodė visai nesudėtinga. Užpildęs anketą internete po kurio laiko sulaukiau skambučio ir, regis, penkiolikos klausimų, į kuriuos turėjau čia pat atsakyti (kiek pavyko suskaičiuoti, į kokius penkis klausimus atsakiau neteisingai). Dar po kelių savaičių gavau žinią, jog esu pakviestas į filmavimą. Pildydamas anketą visiškai nieko nesitikėjau. Buvau net pamiršęs, jog dalyvauju.

Toliau filmavimai. Po pirmojo trijų su puse valandos trukmės filmavimo šiek tiek susvyravo svajonė suvaidinti filme – tikrai vargina. Tačiau nuotaika ir, svarbiausia, laimėjimas viską atperka. Naujos patirties tikrai daug: makiažas, nuotoliniai mikrofonai, kadrų kartojimas, patirtis užkulisiuose, prodiuserių instruktažai, reportažo bendra kūryba. Deja, labai ryškiai jaučiama televizijos galia – tai, kas jiems nepalanku, niekada nepasakoma ir neparodoma, dažnai taip iškreipiama realybė, o žiūrovai mato juk būtent tai, kas rodoma, užkulisiuose dalyvauja minimumas.
Dalyvauti laidoje paskatino smalsumas ir sena svajonė (užgimusi dar kai rodydavo „Šeši nuliai – milijonas“) sudalyvauti žinių viktorinoje. Iš kažkokių žmonių paskatų sudalyvauti nepamenu.

KV: Kas buvo sunkiausia dalyvaujant? Kodėl?

Andrius: Gal kiek ir keistoka, tačiau didelių sunkumų dalyvaujant nebuvo. Sudėtingiausia turbūt rišliai ir logiškai pasakyti tai, ką nori pasakyti (tai galbūt jaudulio ar nepatyrimo rezultatas). Man asmeniškai buvo labai sunku išstovėti filmavimus, nes turiu problemų su nugara. Na ir pagrindinis sunkumas – šukuosena!

KV: Kaip sekasi pačiame projekte?

Andrius: Sėkmė čia visai vykusiai pavartotas žodis. Iš tiesų sekėsi: pirmoje laidoje, pusfinalyje – nugalėjau. Po savaitės sužinojau, jog esu pakviestas specialiai saugiam eismui skirtos laidos filmavimui, nes pirmoje laidoje atsakiau į saugaus eismo klausimą. O galutinė dalyvavimo sėkmė paaiškės kitą savaitę, kai žaisime finalą (jūs viską sužinosite maždaug mėnesio).
Mintis, kad tave matys per nacionalinę televiziją, nors tai ir ne pirmas kartas, tikrai jaudina. Mane apie tai rašant, kalbant, netgi tik galvojant, apima toks jaudulys, kaip auditorijai eiles deklamuojant. Bet tai geras jausmas.
P.S. Filmavimų metu jaudulio, regis, visai nejaučiau, o gal jis toks didelis, kad net nebetelpa manyje.

KV: Ačiū, Andriau, už nuoširdžius atsakymus ir žinoma linkime sėkmės tolesniame etape.

Susitikimai su lyderiais – Gustavas Jankauskas

Aš labai skeptiškai žiūriu į tokius epitetus kaip lyderis, fenomenas, unikalus… Kas yra tas lyderis? Ar tai žmogus, kuris turi geresnį darbą, geresnį automobilį, o gal geresnį namą geresnėje Vilniaus vietoje nei aš ar Tu? Gal tai yra žmogus, kuris būdamas 29-erių užima geresnes pareigas nei užimsiu aš, būdama 39-erių?
Lyderis yra toks žmogus, kuris visa tai turi, bet nemano, kad yra kažkuo geresnis už mane ar Tave. Ir jis tikrai nemano, kad Tu ar aš esam geresni už jį.
Gustavas Jankauskas kaip tik ir yra toks žmogus – lyderis. Gal jis ir neturi geresnio automobilio ar gražesnių akinių, bet jis turi daug ambicijų, kurios ir padėjo jam tapti tuo, kuo jis yra dabar – „Euro vaistinės“ generaliniu direktoriumi.
Dalyvavimas susitikime su juo privertė mane susimąstyti, ar būdama 29-erių aš būsiu pasiekusi tiek, kiek pasiekė jis. Juolab, kad būdama vienuolikos dar nepardavinėjau laikraščių, o šiltai gulėjau lovoje ir mėgavausi vaikyste. Tačiau, kaip jis pats sakė, aš jau turiu daugiau galimybių nei turėjo jis, nes esu čia – „Kito varianto“ gretose.
Gėda prisipažinti, bet kai Gustavas visų, buvusių auditorijoje, paklausė, kas turi gyvenimo tikslą ar tikslus, aš nepakėliau rankos. Neturiu. Tiksliau – neturėjau. Dabar turiu. Gal atrodys juokinga, bet sieksiu, kad sulaukusi 29-erių stovėčiau prieš jaunus (ir nelabai) „Kito varianto“ moksleivius ir savanorius toje pačioje Vilniaus dizaino kolegijos auditorijoje (F4) ir pasakočiau savo sėkmės istoriją. Ačiū Gustavui, dabar turiu ko siekti ir dėl ko stengtis.
G. Jankauskas visuomet buvo ambicingas ir kupinas svajonių, kurios jo nepalieka ir dabar – norėtų būti nemirtingas ir valdyti pasaulį. O apie ką svajoji Tu? Gustavas ne kartą pabrėžė, kad yra labai svarbu norėti ir gebėti ne tik svajoti, bet ir stengtis. Vienas iš jo „dievukų“ Michael Jordan yra pasakęs: „Aš visada susitaikysiu su pralaimėjimu, bet nesusitaikysiu nepabandęs“. Todėl yra būtina, netgi privaloma, svajoti ir stengtis, juk pati paikiausia ir nerealiausia svajonė kada nors gali virsti tikrove ar bent kažkuo arti jos.
Gustavo sėkmės paslaptis – supratimas, kad niekas nėra duota ir viską, ką turi, gali labai greitai prarasti; nuolatinis tobulėjimas, tikėjimas, kad gali viską pakeisti.
Ar pameni, ką nusipirkai už pirmuosius pinigus, kuriuos uždirbai savo juodu prakaitu? Tai buvo kažkas, ko Tau reikėjo tada, o dabar net nepameni, kas tai buvo. Bent jau aš negaliu prisiminti. Štai Gustavas už pirmą savo atlyginimą nupirko mamai gėlių.
Galėčiau sėdėti ir ilgai ilgai rašyti apie tai, ką šis lyderis gero pasakė tą paskutinį rugsėjo penktadienį, bet Tau nusibostų skaityti, todėl žemiau pateiksiu patarimus, kuriuos Gustavas davė Tau ir Man – Mums:

  • Kiekvienas gauname tiek, kiek esame verti. Įrodyk, kad esi vertas daugiau nei turi;
  • Būk ambicingesnis;
  • Pinigai tėra priemonė pasiekti tikslus;
  • Fantazija – Tavo geriausia draugė;
  • Atidėliojimas – blogybė;
  • Laimė nėra įvykis, tai procesas, nuolatinė kelionė. Būk laimingas;
  • Nešvaistyk laiko ir jėgų dalykams, kurių negali pakeisti;
  • Visada jauskis laisvai ir nepamiršk savirealizacijos;
  • Eidamas į pokalbį dėl darbo pasidomėk apie įmonę, pasiruošk kelis klausimus, pinigų klausimą palik kitam etapui (prašyk daugiau, nei esi vertas) ir būtinai apsirenk tvarkingai;
  • Bet kokią sėkmę būtina švęsti;
  • Taupyti reikia kiekvieną mėnesį, po truputį ir nuo pat pradžių;
  • Tobulėdami nepraraskit gyvenimo džiaugsmo;
  • Kai viskas nesiseka – nusiramink ir dirbk toliau, nusiramink!

Gustavas ragina nenustoti svajoti ir nepamiršti ambicijų. Nebijoti norėti ir nebijoti daryti, nes Jūs tai tikrai padarysit. Jeigu norite atrodyti velniškai protingu žmogumi, perskaitykite citatų knygą, tada niekam nekils abejonių, kad esat beprotiškai daug perskaitę!
Aš patarčiau siekti maksimalaus malonumo, patiriant minimalų skausmą (to siekia ir Gustavas, matyt, jam neblogai sekasi!).
P.S. Gustavas bendrauja vadovaudamasis betarpiškumo, atvirumo, savitarpio pagarbos bei pagalbos principais, tad, jeigu manai, kad Jis gali Tau kaip nors padėti, o galbūt manai, jog Tu gali padėti Jam, nedvejodamas rašyk : gustavas.jankauskas@gmail.com. Atsakymo tikrai sulauksi!!!
P.P.S. „Kas kitas gali pakeisti Lietuvą ir pasaulį padaryti geresnį, jeigu ne Mes?!

Gintarė Petrauskaitė
Visuomet pozityvus ir su šypsena,
Tavo „Kitas variantas“

Susitikimas su Pauliumi Kovu arba „ko išmokė jūra“

Paulius Kovas – ypatinga asmenybė. Jis – puikus oratorius, kuris prikaustė klausytojų dėmesį ir pelnė jų simpatijas.
Kiek jis pats užsiminė apie save: penkiolikos metų vadovaujamojo darbo patirtis, buriavimo laikas – jo amžius plius devyni mėnesiai. Dirbo sanitaru, statybininku, auklėtoju. Nusprendė, kad visa tai ne jam, todėl dabar dirba tai, kas teikia didžiausią pasitenkinimą.

Paulius buvo Tūkstantmečio Odisėjos XI etapo kapitonas. Kaip buvo sugalvota kelionė aplink pasaulį? 2008 metais, kovo mėnesį įvyko buriuotojų suvažiavimas Nidoje, kurio metu vienas iš dalyvių pasakė: „Kitais metais Lietuvos tūkstantmetis. Vyrai, gal ką nors padarom?“

2008 m. spalį startavo Tūkstantmečio Odisėja, kurios kulminacija – 2009 m. liepą Tautiška giesme apjuostas pasaulis.
Viskas nebuvo labai paprasta. Reikėjo surinkti daug pinigų. Su šia idėja vyrai nukeliavo į Vyriausybę. Tuomet vadovavę socialdemokratai, su Gediminu Kirkilu priešaky, sutiko prisidėti, tačiau rinkimus laimėję konservatoriai pinigų nedavė. Tad vardan idėjos visi 120 vyrų turėjo sumokėti trečdalį savo išlaidų. Nepamirškime padėkoti ir Raimundui Daubarui, kuris, be kitų rėmėjų, prie Odisėjos prisidėjo 2,5 mln. Litų. Tiek ir kainavo jachta, kartu su jos remonto išlaidomis.
Visus buriuotojus suvienijo bendras troškimas – garsinti Lietuvą. Per Odisėjos laiką 120 žmonių, 11 įgulų aplankė 26 lietuvių bendruomenes 20-yje šalių, 5-iuose žemynuose. Norite sužinoti daugiau apie tai, ką gero nuveikė šie vyrai? Užsukite į www.odiseja.lt.

Kadangi paskaitos pavadinimas „Ko išmokė jūra“, Pauliaus Kovo pamokos štai kokios:

  • Svarbu viską patikrinti, tik tada galime būti tikri, jog viskas klostysis gerai;
  • Jei neturi pinigų, turi sugalvoti, kaip be jų tai padaryti;
  • Svarbiausia – savikontrolė, kiekviena smulkmena yra svarbi;
  • Niekada nenutraukite asmens, kuris barasi, leiskite išsilieti, o tada viską paaiškinkite ir gausite dvigubą rezultatą;
  • Visuomet turėkite 101 argumentą, kodėl to norit, kodėl to reikia. Tik taip įtikinsite žmones, kad padėtų jums;
  • Viskas yra įmanoma;
  • Darbą būtina padaryti iki galo;
  • Šventei pinigų nereikia, reikia nuotaikos;
  • Svarbu motyvacija. Tuomet iš bet ko galima padaryti kažką;
  • Jei tavimi pasitiki komanda, jie seks tave visur, neklausdami kodėl;
  • Idėja – kelias į sėkmę;
  • Problema – gyvenimo situacija. Visada yra išeitis;
  • Viskas, ką darote su meile, pavyksta puikiai;
  • Tvarka – būtina;
  • Svarbu – akių kontaktas;
  • Tik rodydami pavyzdį galime perauklėti kitus;
  • Labai svarbu – sauga, pasiskirstymas vaidmenimis, motyvacija, optimizmas, fantazija;
  • Kai ieškote sprendimo, niekada nenuleiskite rankų;
  • „Brainstorm’as“ – padeda net tada, kai nebėra kaip padėti.

Gintarė Petrauskaitė
Visuomet pozityvus ir su šypsena,
Tavo „Kitas variantas“

Susitikimas su Ramūnu Matoniu ir Mindaugu Nefu

Pirmieji šio sezono „Kito varianto” lyderiai – Ramūnas Matonis ir Mindaugas Nefas.

Apie policiją

Ramūnas Matonis – pastaruoju metu daugelio atpažįstamas, nes kiekvieną šeštadienį šoka TV3 televizijos projekte „Šok su manimi“.
Tikslų siekimas Ramūną Matonį atvedė ir į policiją – mėgo sportą, todėl karininko arba policininko specialybės atrodė vienintelės, kur galima studijuoti ir kartu intensyviai sportuoti. Tad po mokyklos pasirinko policijos akademiją. Beje, penkiakovės čempionas Andrejus Zadneprovskis taip pat dirba policijoje, o krepšininkas Ramūnas Šiškauskas mokėsi kartu su Ramūnu Matoniu policijos akademijoje.
Ramūnas savo karjerą pradėjo nuo žemiausio laiptelio – patruliavo gatvėse. Ramūnas mano, jog aukštesnių lygių policijos pareigūnai, kurie yra ir protingesni, ir profesionalesni, turėtų daugiau bendrauti su visuomene, tuomet ir nuomonė apie šią instituciją gerokai pakistų.
Salė išsižiojusi klausėsi Ramūno pasakojimo apie jo darbo metus, praleistus dirbant kalinių priežiūros skyriuje. Tai darbas, kuomet kasdien susiduri su nusikaltėliais, nepasižyminčiais mandagiu elgesiu, ir truputį sužvėrėji, todėl šioms pareigoms reikalinga rotacija.
Šiuo metu Ramūnas Matonis yra Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus laikinasis vadovas, policijos komisaras. Ramūno vadovaujamo skyriaus pagrindinė funkcija – informuoti visuomenę apie policijos veiklą. Ramūnas įsitikinęs, jog 90 % policijoje dirbančių žmonių yra sąžiningi ir atsidavę savo darbui, o likę 10 % uniformuotų nusikaltėlių anksčiau ar vėliau bus išaiškinti.
Susitikimas su Ramūnu virto įdomiu dialogu. Moksleiviai ir savanoriai aktyviai klausinėjo, ar pažeidžia policijos pareigūnas eismo taisykles ir kaip pavyksta išsisukti nuo baudų; kada galima panaudoti šaunamąjį ginklą; kokie privalumai dirbant policijoje; koks efektyviausias būdas sudrausminti nusikaltėlį ir kaip komisaras pradėjo šokti salsą.

Apie patriotiškumą

Šiek tiek santūresnis, tačiau ne ką mažiau apie savo nuveiktus darbus galintis papasakoti Mindaugas Nefas – antrasis susitikimo lyderis. Pokalbį Mindaugas pradėjo paklausdamas susirinkusiųjų, ar jie žino, kad šiuose ISM universiteto rūmuose kadaise buvo įkalintas rašytojas Adomas Mickevičius ir čia sukūrė „Konradą Valenrodą“.

Mindaugas Vilniaus Pedagoginiame universitete apsigynė istorijos bakalaurą, o šiuo metu mokykloje dėsto istoriją ir politologiją. Į Šaulių sąjungą atėjo dar būdamas moksleiviu, paveiktas koviniu filmų ir berniukiškų žaidimų, bet jau po pusmečio suprato, jog vienas iš jo tikslų – savo darbu tarnauti tėvynei. Mindaugas aktyviai veikia šioje organizacijoje, buvo Jaunųjų šaulių vadas, vėliau dirbo Krašto apsaugos ministerijoje Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotoju.
Tačiau patriotu galima būti ir nebūnant šauliu ar policininku. Netgi buvimas šiame susitikime, anot Mindaugo, yra savotiška patriotiškumo išraiška, nes nedaugelis jaunų žmonių šitaip leidžia penktadienio vakarą siekdami sužinoti daugiau. Į klausimą „Kodėl šiandien kariuomenė nėra patriotiška?“ Mindaugas atsako klausimu: „O kodėl ji turi būti patriotiška, jei didžioji dalis visuomenės nėra patriotiška?” Kariuomenė – visuomenės atspindys. Taip pat ir Seimas, ir Vyriausybė ir t.t.
Kitas aspektas, susijęs su patriotiškumu – žmonių emigracija. Analizuodamas istorinius įvykius Mindaugas pastebi, jog ir praeityje daug lietuvių išvykdavo, tarpukariu emigravo tiek pat, kiek ir dabar, ir tik 11% jų sugrįžo į Lietuvą. Istorija linkusi kartotis, tad reikia labai pasistengti, kad mes neišnyktume, o kartu neišnyktų ir mūsų patriotiškumas.
Mindaugas Nefas yra aktyvus lietuvybės propaguotojas, todėl su liūdesiu konstatuoja, jog mūsų šalis vis dar turi didelį nepilnavertiškumo kompleksą. Esame ne ką kvailesni ar mažiau gabūs nei kitų šalių gyventojai, todėl neturėtume vergiškai lankstytis ir vienareikšmiškai priimti ir propaguoti svetimas idėjas. Turėtume aukščiau kelti galvas, nes tikrai turime tam pagrindo.

Viltė Glodenytė
Visuomet pozityvus ir su šypsena,
Tavo „Kitas variantas“

Rodomas puslapis 3 iš 3123