Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

–  Kada ir kaip tapai Skruzdėliuku?

– Mano pravardei jau gal 30 metų, gavau ją būdamas kokių 15-ikos.  O jos atsiradimo istorija labai paprasta – nešiau už save dvigubai didesnį daiktą. Tai buvo garso kolonėlė. Kaip Skruzdėliuku praminę draugai paskui sakė, atrodė, kad kolonėlė pati važiuoja. Mažas, kūdas, bet jėgos turėjau daug – buvau sportinės gimnastikos rinktinės nariu. Būna, dabar paskambina iš kokio „Omnitel“ ir klausia: „Gal galima kalbėt su Skruzdėliuku?“ Ir aš dėl to visai nesiparinu. Ir jūs nesiparinkit, jei koks jūsų slapyvardis išaugs aukščiau nei vardas.

– O kuo svajojai tapti vaikystėje?

Didelių automobilių vairuotoju. Nes tiesiog labai patiko važiuoti. Aktoriumi. Aktorinio tada nebuvo, tad pamaniau, kad stosiu į Vaitkaus telerežisūros kursą. Labai ruošiausi egzaminams, atėjau, prasivėrė durys, išėjo mano bičiulis Alfonsas Penikas, sako: „Einam kavos.“ Į egzaminą taip ir nenuėjau. Dar fizinio lavinimo ir geografijos mokytoju norėjau būti, na, buvo tokia specialybė kažkada. Visada mėgau sportuoti, o geografija – šiaip įdomu. Bet irgi į egzaminą nenuėjau. Baigiau staliaus-baldžiaus specialybę, bet supratau, kad tai yra visiška nuobodybė. Net ir Prancūzijos legiono kariu norėjau būti. Bet turėjau išvaržą, o ten labai aukšti reikalavimai dėl sveikatos, tad ir tai teko pamiršti.

– Kur esi dabar?

Galiausiai taip viskas susidėliojo, kad tos senos svajonės tapti aktoriumi, mokytoju ir pamatyti pasaulį atvedė mane ten, kur dabar esu. Aktorinis meistriškumas reikalingas scenoje, mokyti visada norėjau, o po pasaulį keliauju dalyvaudamas festivaliuose, konkursuose, varžybose ir panašiai.

 – Šoki jau kokius 20 metų?

–Na, sudėjus į krūvą sportinės gimnastikos treniruotes, 8 metus trukusias baleto pamokas, 3 metus breiko pamokų… Iš viso – apie 22 metus. Bet kasmet jaučiu, kad kuo daugiau tai darau, tuo mažiau moku, norisi dar ir dar.

– Ar sunku būti žinomam? Ar tave atpažįsta gatvėje?

– Atpažįsta. Bet aš tuomet jaučiuosi labai nejaukiai… Taip buvo visada, bet negaliu paaiškinti, kodėl. Galbūt dėl to, kad visiškai gyvenime save realizavus, tiesiog darant tai, kas patinka, nebejauti poreikio pripažinimui, jis tau nėra svarbus. Apskritai man kuklumas yra labai smagus žmogaus bruožas. Kuklesni žmonės paprastesni.

– Koks tavo sėkmės receptas?

– Labai paprastas! Daryti tai, ko labiausiai nori ir ką geriausiai sugebi. Tą aš supratau, kai… Nebeturėjau 5 litų antram bokalui alaus. Dirbau staliumi, tvarkytoju, sekretoriumi (!), kroviku, kol galiausiai vieną vakarą klube, pritrūkus pinigų tam antrajam bokalui, draugams pasakiau: „Chebra, geriausiai mes mokam šokti. Galim ir žmones to išmokyti!“

– Ar profesiniame gyvenime patyrei nesėkmių? Ar suklupai kokiame itin svarbiame pasirodyme scenoje?

– Taip. Grupės „RSA“ laikais nikstelėjau koją, po metų skilo ta pati pėda. Nieko tokio – ant scenos daviausi su ramentais, viskas pavyko puikiai. Buvo ir atvejis, kai dieną prieš čempą Austrijoje per repeticiją susilaužiau riešą, skilo delnas, kitą rytą Lazdynų ligoninėje mane sugipsavo, o vakare mes laimėjom čempionate pirmą vietą. Kai buvau 21-erių, gydytojai pasakė, kad turiu stuburo išvaržą ir 30-ies sėdėsiu vežimėlyje. Kai sulaukęs 30-ies vėl atėjau pas juos, jie išsižiojo ir paklausė: „Kaip tu vis dar judi?“ Atsakiau: „Aš tiesiog nepasidaviau.“ Dabar visas šitas sulaužytas rankas, kojas ir dvi stuburo išvaržas (taip, prieš kurį laiką rado ir antrąją) interpretuoju kaip gyvenimo dovanas – viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti, ir nuolat ugdė manyje ryžtą tiesiog netingėti… judėti. Tiek gyvenime, tiek fiziškai.

– O kaip tai padaryti? Kaip netingėti?

– Tuoj pademonstruosiu. (Skruzdėliukas atsistoja nuo kėdės ir eina.) Štai taip. Tai paprasčiausias būdas. Dar galite nuteikti save kas rytą netingėti pasakydami: „Šiandien bus graži diena!“ Aš taip darau. O mano visi slaptažodžiai yra pozityvūs žodžiai, taip aš save programuoju tiems gražiems dalykams. Ir tuomet automatiškai atsiranda jėgų viskam.

– Koks tavo rytas?

– Pabundu kartą ar kelis nusnoozinęs žadintuvą, išgeriu stiklinę vandens, pašeriu katiną, išvedu į lauką šunį, užkandu duoniukų su avokadu, druska ir pipirais (žiauriai skanu  ir užtenka jėgų iki pat popietės!) ir po truputį pradedu judėti.

– Ar gyveni savo svajonių gyvenimą?

– Beveik taip. Svajonių gyvenimas būtų ten, kur būtų daug jūros ir palmių. Dienomis iki treniruočių bare maišyčiau kokteilius. Man apskritai labai patinka jūra. Grįžus iš Klaipėdos man gali žmonės automobiliuose pypsenti, rodyti fakus – man viskas bus taip gerai, taip gerai… Bet šiaip aš labai mėgstu Lietuvą. Mes turim keturis metų laikus ir nuostabaus grožio panas. Bičai, vertinkit jas.

– Ką atsakai mokiniams, kai jie paklausia, ką veikti po mokyklos?

– Auga nauja, šauni karta. Paskutinius 10–12 metų sakydavau, kad varytų iš tos Lietuvos lauk. Dabar siūlau išvažiuoti pamatyti pasaulio, pastudijuoti, gal net sukurti verslus ir grįžti į savo šalį. Nes niekas be jūsų nieko nepakeis. Problema tame, kad mes galvojam, jog kažkas kažką už mus padarys. Bet net jei pusė jūsų svajonių žlugs, artimiausi žmonės po kelis kartus smeigs peilį į nugarą, net jei iš jūsų tyčiosis, jus žemins, murkdys veidu į purvą – o visa tai tikrai bus, patikėkite manimi – niekada nepasiduokit. Never!

– Tai visgi ką daryti, kad svajonė taptų realybe?

– Pirmiausia, negyvenkit aplinkinių, savo tėvų svajonėmis – kodėl turit tapti gydytojais, jei jums patinka piešti? Aš kasdien žiūrėdamas į savo mokinius matau galybę tokių pavyzdžių. Net jei po mokyklos trejus metus studijuosit ir tada suprasit, kad nesat savo vėžėse – viskas okay. Laikas – brangiausias dalykas gyvenime. Tad kam aukoti vienerius metus dėl to, kad kažką ne tą veikėte trejus? Ir negalvokit, kad veltui juos praleidot. Jūs pasiėmėt iš jų patirtį, suvokimą, kad pagaliau kažko norite iš tiesų. Dar galit pasikabinti savo svajonės nuotrauką kambaryje ir kasdien į ją žiūrėti. Pavyzdžiui, savo namo. Nepajusit, kaip pasąmoningai imsite daryti viską, kad tame name gyventumėte.

– O kaip pajusti, kad gyvename teisingai?

– Surinkit puzlę, apverskit ją ir kasdien nuspalvinkit skirtingomis spalvomis. Jei labai bloga diena – nuspalvinkit detalę juodai. Jei tądien jautėtės puikiai – raudonai ar geltonai. Tegul puzlės spalvos atspindi jūsų vidinę būseną. Tada pamatysit, kokios jūsų dienos, kiek spalvų jūsų gyvenime.

– Ar turi kokių taisyklių, kuriomis gyvenime vadovaujiesi?

Pirmoji – jei yra problema, kurios negali išspręsti, nesinervuok dėl jos. Viskas išsispręs savaime. Jei gali kažkaip problemą išspręsti – daryk viską, kad tau tai pavyktų. Antroji – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Viskas gyvenime yra labai simple. J

– Ką manai apie savanorystę?

– Prieš daug metų mes su studijos treneriais ir mokiniais važinėjom į „Paparčio“ vaikų globos namus. Su jų auklėtiniais šokdavom, kalbėdavomės. Mano manymu, savanorystė parodo tikrąsias gyvenimo spalvas. Tas džiaugsmas, kai padarai dėl žmonių kažką gero, kai jie juokiasi, kai jiems išsisprendžia kokia problema, yra neįkainojamas. Žmogaus svoris matuojamas tuo, kokią naudą jis teikia visuomenei.

 

Šiuolaikinis jaunuolis – šiurkštus stačiokas ar meniškas mąstytojas?

Šiuolaikinis jaunuolis – šiurkštus stačiokas ar meniškas mąstytojas?

Dažnai tenka išgirsti nuomonių, kad dabartinis jaunimas – siekių neturinčios asmenybės, norinčios gauti viską iš karto. Bet ar tikrai galime taip apibendrinti ir surikiuoti visus pagal vieną standartą? O ką, jei iš tiesų, šiandienos jaunas žmogus – kūrybingas individualistas, trokštantis gerai pažinti save? Apie stereotipus, baimių nugalėjimą ir savo siekius kalba organizacijos KITAS VARIANTAS vienas iš „Susitikimų su lyderiais” dalyvių, populiarus tarp jaunimo video kūrėjas iš Kauno – Omantas Jokubaitis.

 

Savęs atradimas

Kaip dažnai visuomenės esame mokomi bėgti nuo savęs? Kiek kartų mokykloje išgirstame žodžius apie matematikos ar anglų kalbos žinių būtinybę, tačiau kaip dažnai nutylima apie savęs pažinimą? Tai jokiu būdu nėra akmuo į mokyklų daržą, tiesiog akivaizdus pavyzdys, kad jaunas žmogus privalo daug nuveikti vien tam, kad išsiaiškintų, ko nori gyvenime. Omantas Jokubaitis savo mokyklos metus prisimena taip: „Buvau labai meniškas, muzikos pamokose dainuodavau su mergaitėmis, nes berniukai jų nelankė.“ Pašaukimas menui niekur nedingo, tačiau priimti save tikrą, be kaukių, nebuvo lengva. Sunkumų kėlė standartinio mąstymo vaikai, nenorintys išsiskirti iš minios. Gal todėl Omantas ir šiandien užsukęs į mokyklą sako matantis, kad labai daug jaunų žmonių nori pripažinimo: „Jie nori palaikymo iš aplinkos. Tai yra blogai. Labai daug žmonių daro tą patį ką ir visi – rengiasi taip pat, elgiasi taip pat, siekia to paties. „Gal čia ir slypi didžiausia jaunimo problema – baimė būti kitokiu, nesaugumo jausmas einant savo, o ne visų pramintu keliu?

Svarbiausia – daryti

Dažnas jaunuolis, matyt, susiduria su vidiniu konfliktu – eiti ten, kur šaukia vidiniai poreikiai, ar rinktis tą kryptį, kaip ir visi, kad netektų patirti bendraamžių nesupratimo? Kitas vertus, juk kiekvienas esame asmenybės, mums svarbu atskleisti save, jausti, jog esame priimami tokie, kokie esame iš tikrųjų. Tad kaip nugalėti tą baimę? Į šį klausimą paprastai atsakė Omantas: „Tiesiog daryti. Reikia tiesiog daryti, bandyti, apsiprasti, lipti truputį po truputį per save. Reikia bandyti. Jeigu nori, Tu turi daryti.“ Ir čia puikiai tinka jo paties pavyzdys: Senojo Kauno projektas, vykdomas Facebook erdvėje. Šis projektas gimė spontaniškai, iš noro tiesiog žmonėms priminti apie nostalgiškus senus Kauno laikus. Omantas rinko nuotraukas, jas publikavo ir vis dar publikuoja Facebook puslapyje. Štai čia ir pasitvirtina jo mintis, kad reikia tiesiog imti ir daryti. Kito kelio savo tikslams pasiekti tiesiog nėra.

Autoritetų svarba

Pokalbio metu jaunasis video kūrėjas ne kartą pabrėžia, kad ieškant savęs labai svarbu turėti gerą pavyzdį, į kurį galėtum lygiuotis. Pačiam Omantui tai – krikšto tėtis. Nuo mažų dienų Omantas labai gerbė krikšto tėčio nuomonę ir didžiuodavosi bei vis dar didžiuojasi gaunamu jo pripažinimu. O paklaustas apie geriausią dieną savo gyvenime, jis nė negalvojęs iš karto atsako: „Kai mama pradėjo žiūrėti mano sukurtus video ir pasakė, kad aš esu juokingas.“ Autoriteto turėjimas svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime, kodėl? „Žmonės auga ir turi lygiuotis į kažką, kad nenuklystų nuo savo kelio.“ Autoritetas vienas svarbiausių dalykų, nes leidžia turėti siekį ir nepalūžti, bandant jį pasivyti.“ – sako Omantas. Kauniečiui didžiausia varomoji jėga yra tėvų palaikymas ir veiklos teikiamos emocijos.

Tad, visgi, ar tikrai šiandienos jaunas žmogus nekantrus, įnoringas maksimalistas? Panašu, kad jis tiesiog visuomenės stereotipų įkalinta ryški asmenybė, dažnai pamirštanti, kaip svarbu pažinti savo troškimus. Omantas Jokubaitis vienas iš tų jaunuolio pavyzdžių, kuriais galima sekti. Tam, kad įgautum drąsos, ryžto ir noro eiti savo keliu, o tada jausti pasididžiavimą savimi ir tą malonų virpulį viduje, pasiekus savus tikslus.

Justina Dagilytė,
Visada pozityvus ir besišypsantis,
Tavo „Kitas Variantas“

Aktorius Marius Repšys – paprastas, bet nestandartinis

Aktorius Marius Repšys – paprastas, bet nestandartinis

Aktorius Marius Repšys – paprastas, bet nestandartinis

Paskutinė balandžio diena, vakarėjantis, bet vis dar saulėtas Vilnius ir vienas po kito skubantys  šypsenomis pasipuošę žmonės eina į šį sezoną jau paskutinį „Kito varianto“ pokalbį su lyderiu – aktoriumi Mariumi Repšiu. Daug jaunų, skirtingų veidų ratu apsupusių paprastą, džemperiu ir džinsais bei sportiniais bateliais dėvintį, aktorių. Nuoširdus žvilgsnis ir šypsena atskleidžia, kad laukia paprasto atvirumo kupinos akimirkos.

Kas Tu?

Po smagaus pasisveikinimo ir apšilimo, pokalbis prasideda nuo, rodos, paprasto klausimo: „Mariau, kas Tu esi?“ Aktorius susimąsto ir gal netgi šiek tiek pasimeta. Jam tai – bene sudėtingiausias klausimas. Po ilgų svarstymų aktorius pareiškia vis dar nežinantis, kas jis, ir teigia, jog pats yra ir „marozas“, ir aktorius, ir sportininkas, ir tėvas, ir vyras. Rėmų ir stereotipų mažai turintis žmogus, kuris savo ir kitų sėkmę apibūdina paprastai: „sėkmingas žmogus yra tas, kuris daro tai, ką myli.“

Meilė aktorystei

Marius Repšys ne kartą viso pokalbio metu pareiškia, jog jam sunkiausia nugalėti vyraujančią nuomonę, jog sportininkas negali būti rimtu aktoriumi. Nors ir studijavo kūno kultūrą, Marius nuo mažų dienų mėgdavo kopijuoti filmų herojus ir įsijausti į jų vaidmenis realybėje. Mokėjimas įsikūnyti į vaidmenį ir dėmesio troškimas nugalėjo po vaidmens spektaklyje „Skrajojantis Olandas“ – Marius metė kūno kultūros mokslus ir pradėjo studijuoti aktorystės meną. Jis myli savo profesiją ir ja didžiuojasi, bet teigia, kad „vaidyba – nenatūrali būsena.“ Klausantis aktoriaus viskas spektaklio scenoje ima rodytis taip racionalu ir paprasta, bet ši frazė atskleidžia, kiek daug pastangų reikalauja aktorystė.

Kita meilės pusė

Visiems, kurie linkę idealizuoti aktoriaus darbą, Marius Repšys atskleidė visai kitokią realybę – tai nei milijoniniai honorarai, nei tobulas gyvenimas. Klausantis pokalbio, viskas aktoriaus gyvenime atrodo paprasta, lyg taip ir turėtų vykti, nes kito kelio tiesiog būti negali. Marius drąsiai sako, jog „aktorius yra šuo.“ Juk personažą įkūnijantis žmogus vykdo režisieriaus valią ir norus, privalo atremti visus smūgius ir bandyti tol, kol pavyksta.

Improvizacijų metas

Pokalbio metu sunku buvo surasti žmogų, kurio veide nešviestų šypsena. Aktorius, rodos, savo paprastais juokeliais, pasakojimais apie linksmiausias spektaklių akimirkas ir Bitės Majos vaizdavimą, kai buvo penkerių – papirko visus. Energijos ir charizmos tikrai netrūko. Laikui senkant, dalyviai gavo progą išvysti ir nuodingo grybo vaidmenį gyvai, o viena laimingoji – gauti Mariaus Repšio vaidybos pradžiamokslį ir kelis patarimus.

Palinkėjimas

Atėjus laikui atsisveikinti, Mariaus buvo paprašyta palinkėti ko nors tiems, kurie ieško savęs arba tiesiog nesulaukia palaikymo iš savo aplinkos. Aktorius nedvejojęs pacitavo teatre rastos aforizmų knygelės ištrauką: „ar sugalvojai, kas Tu būsi? Nes greitai Tu būsi niekas.“ Ir primygtinai reikalavo nepamiršti, jog „gera nuotaika – visa ko eliksyras.“

 

Pokalbio pabaigoje aktorius padėkojo susirinkusiems, nuoširdžiai pagyrė pokalbio moderatorių ir visiškai neskubėjo namo, o su malonumu liko pasikalbėti ir nusifotografuoti su gerbėjais.

Justina Dagilytė
Visuomet pozityvus ir su šypsena,
Tavo „Kitas variantas”

Rita Žliobaitė: aktorystės ir psichologijos derinys įkvėpė moksleivius

Rita Žliobaitė: aktorystės ir psichologijos derinys įkvėpė moksleivius

Balandžio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. Menų Spaustuvėje įvyko „Kito Varianto“ organizuotas susitikimas su filmo „Traukinio apiplėšimas, kuri įvykdė Saulius ir Paulius” aktore Rita Žliobaite. Nauja kino aikštelės žvaigždė, kuri yra baigusi ir „Kito Varianto“ mokymus, papasakojo moksleiviams apie savo gyvenimo vingius, lydėjusius ją nuo psichologijos iki aktorystės.

„Nežinau, kas mane privertė. Na toks keistas jausmas, net pati nesupratau, tiesiog atsistojau ir pasakiau: aš norėčiau būti aktorė. Atsisėdau ir tik tada pagalvojau“- apie patirtį „Kitame Variante“ pasakojo Rita Žliobaitė. Būtent tai ir lydėjo ją į tolimesnius šio kelio apmąstymus. Net ir nusprendusi, kad nori tapti aktore, minties apie psichologijos mokslus ji nepaleido.

Psichologė vs. aktorė

12 klasėje, ruošdamasi egzaminams, R. Žliobaitė aiškiai žinojo, kad nori studijuoti psichologiją. Tačiau viduje kirbėjo ir troškimas paragauti aktorystės duonos. Šiuo metu derindama abi sritis, Rita yra įsitikinusi, kad jos turi sąsajų. Jos manymu, psichologija yra daugiau teorinis mokslas, padedantis suprasti žmogų. Skaitydamas vadovėlius, knygas, bandai aiškintis, kaip veikia žmogaus protas ir stengiesi atrasti būdą jam padėti. „Aktorystė, teatras leidžia matyti žmogų, jo veiksmus, konkrečius personažus ir tada pradėti praktinę psichologijos dalį – pritaikyti sukauptas žinias apie žmogų. Kita vertus, teorinės žinios apie galimus elgesio motyvus padeda kuriant vaidmenis“ – patirtimi pasidalino R. Žliobaitė. Mergina tikina, kad po filmo premjeros daug pasikeitimų savo gyvenime neatrado: „Autografų dar neprašo, bet kartais važiuojant troleibusu kas nors nusišypso. Būna keista. Kartais net pamirštu, jog kažkur filmavausi”.

Stereotipas – viskas dėl grožio?

Jauna aktorė pabrėžia, kad kine išvaizda yra pakankamai svarbi. Vis dėlto, tai neprivalo būti tobulas grožis – svarbiausia išskirtiniai bruožai, kurie charakterizuoja tam tikrą tipažą. R. Žliobaitė teigia, kad režisieriai dažniausiai ieško žmogaus, turinčio savitų bruožų, vidinio žavesio bei charizmos. Tobuli žmonės nėra labai įdomūs, į juos gražu žiūrėti, tačiau tokiems gali trūkti vidinės energijos, originalumo.„Kiekvieną savo trūkumą galima paversti privalumu, išskirtinumu. Jeigu moteris, kurios išvaizda visiškai ideali (gražūs plaukai, nagai, akys, kūnas ir t.t.), yra neįsimenanti, į ją nebus įdomu žiūrėti.“

Padrąsinimas moksleiviams

Būsima psichologė skatino moksleivius ieškoti savo individualumo, unikalumo. „Pirmiausia, privalote atsakyti sau į klausimą: ką turiu daryti, kad tapčiau nepakeičiamas tam tikroje srityje? Būti tokiu, kokio dar nėra. Ką galiu duoti žmonėms, kokią naudą suteikti visuomenei?“. Anot Ritos, tik tvirtas žinojimas, kuo galiu būti naudingas aplinkiniams, garantuos tai, jog visada turėsi darbą. Mintys apie tai, kad nepasiseks ir visi kiti į tave žiūrės priešiškai, nepalieka erdvės reikštis talentui, tobulėti ir augti. Aktorystės duonos paragavusi R. Žliobaitė mielai pasidalino ir savo patirtimi „Kitame Variante“. Mergina teigė, jog tai, ką gavo mokymų metu, turėjo didelės reikšmės jos aktorystės kelio pasirinkimui. „Manau, kad ši organizacija, jos vykdomi mokymai yra labai geras šaltinis įrankių, kuriuos po to gali naudoti gyvenime. Jie padeda tau gyventi geriau, lengviau, smagiau ir įdomiau. Būtent tokį matau „Kitą variantą“.

Joana Kaduškevič

Visuomet pozityvus ir besišypsantis

Tavo „Kitas variantas“

Rolandas Vilkončius moksleiviams atskleidė savo sėkmės formulę

Rolandas Vilkončius moksleiviams atskleidė savo sėkmės formulę

Neformalaus ugdymo organizacija „Kitas variantas“ tęsia renginių ciklą „Susitikimai su lyderiais“. Kovo 18-osios vakarą prožektorių šviesoje – radijo balsas, televizijos renginių vedėjas, buvęs LNK kanalo savireklamos direktorius – Rolandas Vilkončius. Susitikimas nebuvo panašus nei į motyvacinį seminarą, nei į paskaitą – tai buvo pokalbis su svečiu, kuris pasidalino savo mintimis apie sėkmę, laimę ir gyvenimo tikslus.

Sėkmės daigai vaikystėje

R. Vilkončius teigia nuo mažumės buvęs žingeidus ir mokykloje besimokęs aukščiausiais balais. Rezultatai tikslų, išsikeltų sau vaikystėje, šiandien jau yra įgavę taip trokštamą pavidalą. Kažkada gautas pirmasis trisdešimties litų atlyginimas „vokelyje“, pasirodo, irgi buvo žingsnis tikslo link – tikslo, kuris gimė dar visai mažo berniuko vaizduotėje. „Kas yra sėkmė?“ – klausia R. Vilkončius. Šiandien jam tai – gerai besimokantys du sūnūs, gamtos ramybė bei patys mažiausi dalykai atnešantys neaprėpiamus džiaugsmus. Bendras vardiklis šioje formulėje – kryptingas ėjimas tikslo link, nors pats vakaro oratorius ir pripažįsta, kad karjeros pradžioje skeptiškų žvilgsnių sulaukė net ir iš pačių artimiausių žmonių. Tačiau jo patirtis įrodė, kad nenutolęs nuo gamtos bei nuojauta besivadovaujantis žmogus gyvenimo klystkeliuose visad geba pasirinkti teisingai, ypač jei nestokoja vidinio įkvėpimo, kuris visad nutiesia kelią į sėkmę.

Pramogų verslo sureikšminimas

Intriguojantis klausimas iš vakaro vedėjo Pauliaus lūpų: ar pagrįstas visuomenėje sklandantis stereotipas, jog dauguma garsių žmonių – „pasikėlę“? Čia medalis turi dvi puses – galima teigti, jog pati rinka ir sukuria šį susireikšminimo burbulą. Tačiau sulig pirmaisiais vakaro svečio žodžiais tampa aišku – Rolandas Vilkončius – jauki, inteligentiška ir susižavėjimą kelianti asmenybė.
„Tiesa yra svarbiau už meilę“, teigia R. Vilkončius. Pasak jo, tik atvirumas skatina progresą, būtent jis ir turėtų būti tvirčiausias asmenybės pamatas. Ši kitoniška, pagarbą kelianti pasaulėvoka auditorijoje sukelia šurmulį ir artėjančią klausimų laviną.

Sėkmingo vedėjo „anatomija“

Pasigirsta, matyt, daugelio vakaro dalyvių mintyse kirbėjęs klausimas: „Kokie yra sėkmingo vedėjo bruožai? Kokios savybės atveria kelią į šią pramogų industriją?“ Vakaro svečias šypteli – atsakydamas jis pabrėžia, kad nuo vaikystės buvo paniręs į knygų skaitymą, milžinišką įtaką jo karjeros pasirinkimui turėjo ir aplinka. Kaip vieną svarbiausių savybių R. Vilkončius pažymi žingeidumą, taip pat svarbi reprezentatyvi išvaizda, iškalba bei charizma. Tačiau šios savybės nėra taikytinos tiktai sėkmingam televizijos veidui, tai universalus svarbių bruožų rinkinys, pravartus įvairiose gyvenimo srityse, reikalingas tikslui pasiekti ir iššūkiams įveikti. Kalbant apie televizinę hierarchiją, vakaro svečias pastebi, kad televizija – tarsi įnoringa moteris, ir šioje industrijoje kelias niekada nebūna klotas rožėmis.

Aistė Semėnaitė
Visuomet pozityvus ir su šypsena,
Tavo „Kitas variantas”

DJ gyvenimo užkulisiai, universalumas, „tinkas“ bei multifunkcionalumas

DJ gyvenimo užkulisiai, universalumas, „tinkas“ bei multifunkcionalumas

Šviesos įjungtos, kamera paruošta – vasario 5-osios vakarą naujojo „RADIO ETHER“ klubo scenoje vieni žinomiausių Lietuvoje klubinės kultūros atstovų, DJ gyvenimo asai: Modestas (Rembo) Švoba, Loranas Vaitkus, Doctah Jahngle bei potencialus jų įpėdinis vedęs šią kitonišką diskusiją Dj Paul Berg.

Kelio pradžia

Visi trys scenos gigantai sutinka – pirmasis laiptelis yra pats sunkiausias. L. Vaitkus pradėjęs savąjį kelią tarp 1998-1999 metų „Muzikos bomboje“ tvirtina: „be kūrybos tu niekam neįdomus“. Modestas Švoba, dirbęs padavėju, į muzikos industriją žengė radijo keliu, o šis taip pat nebuvo vienas lengviausių. Siekiant tikslo (šioje perspektyvoje – sėkmingo DJ titulo) esminiu vardikliu tampa žmogaus multifunkcionalumas. Pasak Doctah Jahngle, jo karjeros pradžia taip pat nebuvo saldi – teko dirbti be užmokesčio, atlikti nemažą kalną pavienių darbų visiškai nesusijusių su menininko troškimu, tačiau viską šioje kelionėje lemia žmogus, jo siekiai, iniciatyvos lygis bei universalumas. Kūrėjas pabrėžia: „nesivaikykite madų“. DJ sfera aplodismentais apdovanoja tik nebijančius eksperimentuoti, turinčius stiprų kultūrinį pagrindą bei tuos, kurie vedami savo vidinės ugnies atranda nišą, kurioje gali visapusiškai suklestėti.

Apie muzikos industriją

L. Vaitkus pastebėjo, jog šiandieninė Lietuvos muzikos kultūra tampa eiline industrija. Problema kyla tuomet, kai traktuojantys save garsiais apvainikuoja savo vardą nesamais titulais. Ir visa tai tik dėl to, jog jų kelias į žvaigždes grįstas apatiniu trikotažu, „tinkuotu“ veidu ir silikono kulto dvelksmu. Kalbant apie sceninį įvaizdį vakaro dalyviai vieningai sutiko – įvaizdį diktuoja scenos mastas bei vardo sukurtas vizualus personažas.

Diskusija išprovokavo susirinkusios auditorijos klausimą: KAS YRA PROFESIONALAS? Ši sąvoka tampa reliatyvia, kadangi profesionalumą lemia tam tikros asmeninės savybės, pasireiškiančios atitinkamoje erdvėje. Pasak Modesto Švobos, viena dinamiškiausių profesionalumo formulių, tai meniška kantrybė – kantrus menas, vedantis nevaržomo augimo link.

DJ užkulisiai

Kaip ir kiekviena profesija, DJ gyvenimas turi tamsiąją pusę. Naktiniai vakarėliai, šviesų spindesys, nesiliaujantys ritmai ir judesys – nesunku nuspėti, kad toks gyvenimo būdas ilgainiui gali užimti kvapą. Skeptikų burnojimai, potenciali depresijos rizika, konkurencija, stereotipai gali lemti asmeninio gyvenimo kokybę, tačiau net ir tai nesutrukdo siekti užsibrėžto tikslo. Ambicijų, ne paslaptis, turi ir vakaro svečiai. L. Vaitkus atskleidė vieną didžiausių savo svajonių – tai vinilas, ant kurio puikuotųsi jo inicialai. Tai būtų lyg įrodymas, kad stiprų potencialą turintys troškimai gali nuvesti pasisekimo keliu.

 

Vakarui baigiantis oratorius palydėjo aplodismentų banga, o šie taip pat nukėlė kepures susirinkusiems ir palepino juos trumpute pamokėle už pulto. Besišypsantys veidai, virtinė klausimų šiuos klubinės kultūros titanus lydėjo iki paskutiniosios susitikimo minutės.

Aistė Semėnaitė

Visuomet pozityvus ir su šypsena,

Tavo „Kitas variantas”

Rodomas puslapis 1 iš 3123