„Kito varianto“ savanoriai mokosi šiuolaikiškai šokti

Paskutinio kovo sekmadienio popietę Kito Varianto savanoriai dalyvavo šiuolaikinio šokio pamokoje. Likus keletui minučių iki užsiėmimo pradžios organizatoriai buvo pradėję nerimauti, kad naktį prieš renginį pasukta laikrodžio rodyklė ir neįprasta jo vieta gali sukliudyti visiems užsiregistravusiems laiku susiburti. Nepaisant visų būgštavimų, dalyviai susirinko ir pamoka prasidėjo laiku.

Pamoką vedė choreografė, šokėja, aktorė ir šiuolaikinio šokio laboratorijos „Baltas vėjas“ vadovė Jekaterina Deineko. Pasak lektorės, pradedant mokytis šiuolaikinio šokio pirmiausia būtinas visiškas laisvumas, taisyklingas kvėpavimas. To mokėsi ir Kito varianto nariai: jie stengėsi pajausti savo kūną, leisti jam nevaržomai judėti. Pradžiai atliekami atpalaidavimo pratimai vėliau peraugo į sudėtingesnius šokio judesius, o mokantis taisyklingai kvėpuoti teko gilintis ne tik į savo vidinę būseną, bet ir įsijausti į kitus dalyvius, stengtis susitapatinti su jais. Aptariant pamoką kiekvienas iš susirinkusių keliais žodžiais apibūdino savo būseną žodžiais: „gera“, „šilta“, „malonu“.

Į šiuolaikinio šokio pamoką atvyko aktyviausi Kito varianto lektorių, renginių organizavimo, viešųjų ryšių komandų nariai. Ateityje tikimės renginiuose pamatyti savanorių ir iš kitų komandų.

 

Alina Žilinaitė

Visuomet pozityvus ir su šypsena

Tavo „Kitas variantas“

„Kito varianto“ savanoriai šokio terapijos apsupty

Ar esi kada buvęs šokio terapijoje? „Kito varianto“ savanoriai turėjo unikalią galimybę išbandyti, kas tai yra. Sigita, kuri vedė šį užsiėmimą, šokio terapiją apibūdino kaip žmogaus darbą su savimi, taikant įvairius šokio judesius. Taip yra lavinami bendravimo įgūdžiai, šalinama įtampa. Be to, stebint šokio judesius galima spręsti apie šokančiojo emocinę būseną ir charakterio ypatumus.

Viskas prasidėjo nuo sveikinimosi. Dalyviai turėjo vienas į kitą atsisukti nugaromis ir pasilenkti, tuomet susikibti rankomis ir „pasilabinti“.

Toliau – „būgnelis“. Reikėjo pasiskirstyti poromis – vienam tapti būgneliu, o kitam būgnininku. Kitas pratimas skatino dalyvius įsiklausyti į vidinę būseną, į emocijas judant pagal muziką užmerktomis akimis. Kiekvienas ieškojo sau tinkamiausio judesio, o pasibaigus pratimui šokėjai pristatė savo judesį ir aptarė, ką jis galėtų simbolizuoti.

Pratimas, kuris dalyvius visiškai atpalaidavo buvo „šešėlis“, kurio esmė – sekti ir atkartoti savo partnerio judesius.

Paskutinis terapijos pratimas – penki ritmai (penkios gyvenimo energijos):

  • Moteriškos energijos – dominuoja banguoti klubų bei rankų judesiai;
  • Vyriškos energijos – kampuoti, griežti, užbaigti judesiai;
  • Chaoso – išsikratymas, išsipurtymas, „vadžių atleidimas“;
  • Lyriškas – vyrauja pavasariška, įsimylėjėlių nuotaika;
  • Ramybės – viskas sulėtėja, įsivyrauja tyla.

Visi judesiai atliekami užsimerkus, bet susidūrimų pavyko išvengti! Gal dėl to, kad atlikdami pratimus dalyviai įsiklausė ne tik į save, bet ir į kitus? Gal tai sustiprino jų intuiciją?

 

Gintarė Petrauskaitė

Visuomet pozityvus ir su šypsena,

Tavo „Kitas variantas“

„Kitas variantas“ Studijų mugėje

Vasario 3-5 dienomis Vilniaus Litexpo parodų rūmuose įvykusi paroda „Studijos. Mokymasis. Karjera 2011“ pasižymėjo dideliu dalyvių skaičiumi ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Parodoje dalyvavo Lietuvos universitetai, kolegijos, profesinės mokyklos, įvairių projektų organizatoriai, kurie skatino domėtis jų siūlomomis programomis, artimiau susipažinti su studijomis.

„Kitas variantas“ į parodą buvo pakviesti kartu su mūsų draugais ir partneriais Vilniaus dizaino kolegija (VDK). Parodos metu, ketvirtadienį ir penktadienį, VDK stende turėjome savo paskaitas moksleiviams.

„Kito varianto“ lektoriai Toma ir Remigijus ketvirtadienį ugdė parodos lankytojų drąsą – kaip manote, ar kiekvienas gali būti drąsiu žmogumi? TAIP – tik reikia trupučio pastangų, praktinių pratimų.

„Drąsa – tai menas suvaldyti baimę, tačiau jos nesunaikinti. Drąsus žmogus elgiasi protingai – nebijo kalbėti prieš auditoriją, gali prieiti prie nepažįstamo ir užduoti jam klausimą, drąsus žmogus visada pamatuoja riziką”, – tokie drąsos apibūdinimai skambėjo iš parodos lankytojų lūpų.

Kitą dieną startavo Eimantas ir kartu su parodos lankytojais diskutavo apie kūrybingumą:

„Kūrybingumas – tai aistra, kitoks požiūris, menas daryti kitaip, stereotipų laužymas, išėjimas už nustatytos ribos, naujovės, netradiciniai sprendimai“, – tai moksleivių, užsukusių į paskaitą apibūdinimai. Paskaitos metu moksleiviai ne tik bandė įsiklausyti į draugų svajones ir jas piešti, bet ir sekė pasakas – kiekvienas turėjo galimybę pasakyti tik vieną žodį kuriant istoriją. Vienu metu stendas virto Viduržemio jūros kurortu, baru, diskoteka, oro balionu, lėktuvu – moksleiviai įsivaizdavo vietą, kur jie dabar yra.

„Kito varianto“ vardu norime padėkoti Vilniaus dizaino kolegijai už suteiktą galimybę sudalyvauti parodoje – laiką paskaitoms, stendą ir visas technines galimybes įgyvendinti savo programą.

„Smagu buvo sudalyvauti kito lektoriaus vedamoje paskaitoje.“ (KV moksleivė).

„Girdėjau apie ,,Kitą variantą”, bet neįsivaizdavau, kad čia smagų laiką galima suderinti su naudingomis praktinėmis paskaitomis… būtinai prisijungsiu prie moksleivių grupės.“ (parodos lankytoja Inga).

„Oho, ir jūsų lektoriai šiuos mokymus veda nemokamai moksleiviams!!! Šaunu.“ (parodos lankytoja Justina).

„Sveikintina iniciatyva, tikrai patraukė dėmesį užsiėmimai parodos metu – išskirtinai. Netgi pagalvojau, kad čia naujas universitetas Lietuvoje atsirado.“ (parodos lankytojas Jonas).

„Kito varianto“ moksleivė: „Kito varianto“ vertybės. Mano nuomonė (2)

Mielieji, turiu Jums paslaptį ir labai labai noriu ją atskleisti. Juk žinote tą jausmą, kai netveri savame kailyje iš noro pasipasakoti? Taigi, būtent šią akimirką aš taip jaučiuosi.  Neseniai apsigyvenau nepakartojamos šeimynėlės kaimynystėje. Šeimynėlė ne bet kokia, šeimynėlė kitokia. Tai penkios būtybės save išdidžiai vadinančios KITU VARIANTU.

Šeimos galva – Komandinis darbas. Būtent tėvukas ant savo pečių laiko visus namų kampus, kuomet trys vaikai, Tobulėjimas, Sąžiningumas ir Kūrybiškumas, aiškinasi santykius, o mamytė Atsakomybė tuo metu pliurpia telefonu. Nors Komandinis Darbas nėra patie lengviausio charakterio žmogus ir norėdamas geriau jį pažinti turi paaukoti daug laiko, tačiau vėliau kiekviena sekundė tampa nepaprastai vertinga. Tikriausiai tai yra vienas man labiausiai patinkančių šeimos narių, nes jis visada įneša daug juoko ir šilumos į kiekvieną kartu atliekamą darbą. Nesvarbu ar keliesi per „Šokolado upę“, ar ruoši pasirodymą Kalėdinei vakaronei, ar susikaupęs į laikraščius vynioji kiaušinį.

Kartu su tėvuku koja kojon žengia ir mamytė Atsakomybė. Mamytė, kaip ir visos moterys, mėgsta snūstelėti grožio miego, o pabudusi dažniausiai būna ne pačios geriausios nuotaikos, tad norint su ja sutarti reikia įdėti labai daug pastangų. Net labai besistengiantys žmonės kartais neiškenčia ir paprasčiausiai apsimeta jos negirdintys. Ne pats geriausias sprendimas, nes Atsakomybė – blondinė tik iš išorės. Ir mes visi puikiai žinome: jei pavyko ją apmulkinti vienąkart, nesitikėk, kad tau pavyks tai pakartoti dar sykį. Kodėl? Tave paprasčiausiai užgrauš mamyte besirūpinantis Sąžiningumas.

Sąžiningumas – vyrukas mokantis įkyrėti. Kartą prikibęs, jis zirs, kol pasieks savo. Galima sakyti, kad čia jo hobis, ir tavo „atmaskės“ jam nė motais. Kiekvieną kartą, kai bandau jam pasiteisinti, jaučiu, kad imu teisintis sau. Tačiau jokiu būdu nesakau, kad tai blogai, tiesiog būti sąžiningam sau yra be galo sunku. O iš paskos sekantis ir tauškiantis vyrukas, visai to nepalengvina. Būtent dėl šios priežasties stengiuosi su juo nesusidurti.

Tuo tarpu Tobulėjimas ir Kūrybiškumas yra bene geriausi mano ir kitų žmonių draugai. Tobulėjimas visada stumia mus iš nugaros ir liepia nesustoti, nepasiduoti ir įveikti visas kliūtis. Tuo pačiu metu Kūrybiškumas bėga priekyje ir pašaipiai besišypsodamasis stebi, kaip mes įveikiame iškilusius nesklandumus. Net ir šią akimirką, man berašant, jis stovi už nugaros, ir lange atsispindi jo šypsena. Jei čia būtų Facebook‘as, jis savo palaikymą išreikštų paspausdamas „Like“. O ką veikia Tobulėjimas? Jis kaip visada, pasilenkęs per petį padeda man parinkti teisingiausius žodžius, kurie priverstų skaitytoją pasinerti į šio penketuko gyvenimą ir įtikėti, kad jie veda mus teisinga kryptimi.

Komandinis Darbas, Atsakomybė, Sąžiningumas, Tobulėjimas ir Kūrybiškumas. Per kelis mėnesius ši šeima mano pilką gyvenimą nuspalvino visomis vaivorykštės spalvomis. Būtent ji padėjo judėti į priekį, kai taip norėjosi jaukiai lindėti savo komforto zonoje. Būtent ji parodė, kad tik darbas, atliktas pilnai, teikia pasitenkinimą ir kažko išmoko. Būtent ši šeima išmokė ieškoti netikėčiausių išeičių, padėtyse be išeities J. Už visa tai aš esu jai dėkinga ir nuoširdžiai sakau, kad noriu gyventi KITO VARIANTO kaimynystėje dar labai ilgai!

 

Justina Čižinauskaitė

Visuomet pozityvus ir su šypsena,

Tavo „Kitas variantas“

„Kito varianto“ moksleivė: „Kito varianto“ vertybės. Mano nuomonė

Ateina laikas, kai kiekvienas mūsų supranta, jog reikia keisti savo pasaulėlį, reikia jį plėsti ir tobulinti. Tada dažniausiai užpuola depresija, nes mes nežinome, kaip tai padaryti, o jei žinome, tai padaryti be galo sunku. Kai tai atsitiko mano pasaulėliui, jame netikėtai atsirado Kitas Variantas. Tada supratau, jog ši organizacija gali padėti tobulėti man kaip asmenybei. Svarbiausia tai, jog Kitas Variantas puoselėja visiems labai svarbias bei svarbiausias  vertybes, be kurių negali egzistuoti nei vienas pasaulėlis. Viena iš svarbiausių vertybių – komandinis darbas.  Iš pradžių mane tai baugino. Mėgau viską daryti pati ir visą atsakomybę (beje, tai dar viena svarbi šios organizacijos vertybė) prisiimti pati. Nepasitikėjau žmonėmis, tačiau jau dabar galiu sakyti, jog nebebijau komandinio darbo ir stengiuosi kitiems suteikti galimybę jausti atsakomybės svorį ant savo pečių. Taip pat labai svarbi vertybė – sąžiningumas. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei neliktų dorų ir sąžiningų žmonių?! Būtų kažkas baisaus, todėl labai svarbu šią vertybę puoselėti. Viskas prasideda nuo duotų užduočių, jei būsi sąžiningas sau, tai viską padarysi ir jausi, kaip tau tai padeda. Jei būsi sąžiningas, užsiėmimų metu – galiu garantuoti, jog greičiau jausi savo pasaulėlio tobulėjimą.  Kita be galo svarbi vertybė –  kūrybiškumas. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei ši vertybė dingtų iš šio sąrašo. Manau, tai turėtų būti svarbiausias visų pasaulėlių pamatas, tai pamatas visos žmonijos. Tik kūryba praskaidrina pilką kasdienybę, tik ji leidžia atsipalaiduoti, pasileisti į fantazijas ir apmąstymus,  jaustis laimingu ir pasitikinčiu savimi. Kitas variantas puoselėja begalę vertybių, kurios visos yra labai svarbios kiekvienam iš mūsų.

Kiekvienas mes turime galimybę gyventi savo mažam pasaulėlyje, tačiau ir kiekvienas iš mūsų turi galimybę gyventi dideliame, įvairiapusiame ir jaukiame pasaulyje.  Labai svarbu nepamiršti elementarių dalykų,  paprasčiausių vertybių,  nes tik jos mūsų gyvenimą spalvina ryškiausiomis ir geriausiomis spalvomis. Spalvomis, kurios mus nuneša ten, kur visada gera.

 

Laura Ladietaitė

Visuomet pozityvus ir su šypsena,

Tavo „Kitas variantas“

Prašyčiau man GRAFFITI

Jei būčiau kokioje nors nedidelėje konferencijoje ir paklausčiau susirinkusiųjų, kas yra „graffiti“ menas, daugelis vizualizuotų visur neaiškiais gremėzdiškais užrašais ir bjauriais potėpiais išmargintas sienas. Jie pradėtų nuogąstauti, kad jaunimas neturi kuo užsiimti, tad purvina visas pilkas sienas. Galbūt, bet yra ir jaunimo, kuris savo laiką atiduoda „graffiti“ menui, kuris, kaip ir talentas, gimsta ne ant popieriaus lapų, o ant daug didesnių drobių.

Daug kas net nestabtelėję pagalvoti išrėžia, jog „graffiti“ meno nėra. Žmonės linkę manyti, kad meną galima sutikti tik didingose galerijose, elegantiškose parodose ir gracinguose muziejuose. Jie sutinka, kad yra ir neatrastų talentų, kurie darbuojasi namie ar viešojoje erdvėje, bet būtinai piešdami ant popieriaus, drobių ar kompiuterinėmis programomis.

Profesorius Goldmanas rašė: „Tarkime, kad Leonardo, Monet, Picasso arba kiti žymūs Vakarų Europos kultūros artistai gyventų dabar. Tada, sakykime, vienas iš šių artistų nutaria nupiešti kokį nors šedevrą ant tavo namo sienos arba ant tavo paradinių durų, arba ant kokios nors kitos sienos tavo kaimynystėje.  Picasso, Monet patepliojimai būtų „graffiti“ ar menas, ar vandalizmas, ar „graffiti“ menas?“ Žmonių atsakymai bus įvairūs, bet aš galiu patvirtinti, kad šie paišymai – menas „graffiti“ forma. Žymių žmonių piešiniai galėtų būti vandalizmas tik tuo atveju, jei jie pasireikštų ant privačios, viešos nuosavybės be jokio leidimo.

Tai, jog graffiti kūriniai atsiranda netinkamosiose vietose ir jų pateikimas būna įžūlus, netikėtas ir neįprastas, dar nereiškia, kad ši meno apraiška negali būti vadinama „graffiti“ menu. Iš tikrųjų pats „graffiti“ yra skirtingų rūšių. Viena rūšis – tai ženklinimas, reiškiantis šūkius, užuominas ar politiško nepasitenkinimo replikas. Kita „graffiti“ rūšis – tai išpuošta ar iškeverzota žyma, kuri susideda iš kieno nors vardo ar slapyvardžio. Abu šie „graffiti“ piešimo būdai neturi jokio estetikos pojūčio, užtat visuose piešiniuose slypi rašymo stilių įvairovė. Nors mes neįžiūrėsime juose jokių artistiškumo detalių, jie akcentuoja žinią „aš čia buvau“ arba praneša tam tikras naujienas.

Dar viena „graffiti“ rūšis yra ta, kuri reikalauja kūrybiško dažų balionėlio panaudojimo. Tai reiškia, kad kuriamas meno kūrinys „graffiti“ stiliumi.

Tai, kas šioje srityje skiria paprastą „žymėjimo“ asą nuo menininko, yra spalvos, formos ir stilius. Išsiskiriama kūrybiškumu, gyvumu, piešinio dydžiu ir jo sudėtingumu. „Graffiti“ kūrimo procesas reikalauja techninių įgūdžių, tad ne bet kas gali pranokti kitus šioje srityje. Šis menas nėra kokia nors spontaniška veikla, kaip, tarkime, žymėjimas. Visas kūrinio užbaigtumas apima vaizdavimo, planavimo darbą, kuris reikalauja nemažai pastangų. Visas šis darbas prasideda nuo eskizų, tada sugalvojami simboliai, pasirenkamos spalvos. Tuomet išrenkamos „rėmos“ – vietos, kur suplanuotas piešinys labiausiai tiks susilieti su aplinka. Žmonės, kurie užsiima „graffiti“, nėra nieko neveikiantys, socialiai problemiški asmenys. Jie gali būti turtingi, nepasiturintys, vyrai ar moterys nuo 12 iki 30 ar daugiau metų. Kartais susiburiama į grupes, kai norima užimti vietą kokioje nors dvikovoje dėl įspūdingiausio piešinio.

Kai kurie „graffiti“ dailininkai aiškina savo veiklą, kaip tradicinį nusižengimą prieš represines politines ir ekonomines priemones. Jie vadina save revoliucionieriais, kurie veikia prieš meno ir galerijų sistemų rinką. Bet visa tai jie daro publikai, kad perteiktų mums kokias nors idėjas, grožį ar tam tikrus pastebėjimus. L. Tolstojus, rusų rašytojas, sakė, kad „menas turi leisti žmonėms išreikšti savo idėjas, jausmus ir jomis pasidalinti su kitais, tad kurdami mes visa tai ir perduodame visuomenei“. Žinoma, ne visi darbai gali būti geri „graffiti“ meno pavyzdžiai, kaip ir ne kiekvienas įrėmintas kūrinys vertas būti pavadintas menu.

Vienas aspektas neleidžiantis kai kuriems „graffiti“ pavadinti menu – tai šio stiliaus vieta ir pateikimas, lyginant su menu galerijose ir muziejuose. Jei „graffiti“ aptinkami ant privačios nuosavybės ar kitų netinkamų sienų be jokio leidimo, tai gali būti vadinama vandalizmu, bet tai nediskvalifikuoja „graffiti“ iš meno srities. Šis piešimas yra labai trapus. Kadaise sukūrę kokį šedevrą tam tinkančioje aplinkloje, kitądien jau matome, kaip jį užteplioja dažais, panaikina. Apmaudu, kai žmonės „pagimdę“  6 metrų ilgio, 3 metrų aukščio kūrinį, panaudoję 20 ar 30 flakonėlių purškiamų dažų ir paaukoję keliolika valandų savo laiko netenka viso triūso vos per vieną kitą minutę.

Antras aspektas, kodėl „graffiti“ nereikėtų eliminuoti iš visos meno kavalerijos, tai „graffiti“ piešinio sudėtingumas. Dažnai kritikuojamas „graffiti“ suvokimas: kad yra per sunku suprasti matomą darbą, neva jis būna per daug grubus, pilnas metaforinių poteksčių ir neaiškus. Bet ir čia galima ginčytis, nes, tarkime, Picasso kubizmas ir kiti meno kūriniai būna toli gražu ne visiems suprantami ir patrauklūs, bet jie yra meno kūriniai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Visuomenė tiki, kad jokios prasmės graffiti darbuose nėra. Nusistovėję stereotipai neleidžia plačiau išanalizuoti esamų „graffiti“ formų galimybių, neleidžia suprasti šios kūrybos esmės.

„Graffiti“ piešimas su purškiamais dažais yra menas. Jis turi formą, spalvą, motyvą, intenciją, fantaziją ir kitus pagrindinius dalykus, kurie sujungiami į vieną visumą, į struktūrą, kuri turi būti vertinama kaip menas. Ne žymėjimai ar ženklinimai mums duoda peną pamąstymams, o kūrybiška „graffiti“ išraiška. Tokie darbai būna apgalvoti ir sudėti ten, kur jie geriausiai susigyventų su aplinka, kur jie tiktų pagal paskirtį ir idėją. Tad, manau, šis menas turėtų tau patikti: jis kartais patupdytų šypsnį ant tavojo veido ir galvoje suplasnotų kokia mintis-kibirkštis.

Rodomas puslapis 6 iš 6« Pirmas...23456