Rinkdamiesi studijas, pasikliaukite vidine nuojauta

Rinkdamiesi studijas, pasikliaukite vidine nuojauta

Aklas specialybės pasirinkimas – be perspektyvos

Galima apibendrinti, jog net aštuoni abiturientai iš dešimties besirenkančių studijų kryptį, o vėliau – ir karjerą, tai daro netinkamai. Ir tik labai maža dalis jaunuolių pasirenka tą sritį, kurioje jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Paklaustas apie studijų pasirinkimą, neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas Variantas“ vadovas T. Kaulinskas teigia, jog pagrindiniai veiksniai, lemiantys daugumos pasirinkimą, dažniausiai yra šie: specialybės populiarumas ir siūlomas uždarbis, tėvų ar aplinkinių spaudimas, noras mokytis būtent tam tikrame mieste arba tiesiog noras rasti studijas, kur būtų kuo lengviau mokytis.

Dalis jaunimo specialybę renkasi beveik atsitiktinai. „Dirbdamas su moksleiviais, dažnai susiduriu su jų aklu tikėjimu atsitiktinumu – „O gal įstosiu“. Tokiu atveju jie negalvoja apie ateities perspektyvą, ką jie veiks su įgytu išsilavinimu. O juk renkantis studijas būtina suvokti, ar ta veikla iš tiesų yra mano mėgstama“, – teigia vienas iš „Kito Varianto“ mentorių V. Šostak.

Metai be mokslų – laiko švaistymas ar savęs atradimas?

Birželio mėnesio pradžioje prasideda abiturientų paraiškų pildymo į aukštąsias mokyklas laikotarpis. Vieniems pakanka parašyti vieną prašymą į atitinkamą sritį, kiti tradiciškai pildo kuo daugiau pasirinkimų – jei nepriims vienur, lieka vilties įstoti į kitą aukštąją mokyklą.

Nenorint gailėtis dėl netinkamos specialybės, prarasto laiko ar sumokėtų pinigų, abu pašnekovai sutaria dėl vieno – verta po egzaminų praleisti metus, bet tik su sąlyga, kad iš tiesų bus bandoma atrasti save, o ne laukiama savaiminio nušvitimo.

Šiuo metu jaunimas turi nemažai galimybių atrasti save. Vienas geriausių būdų – savanorystė. Kuo daugiau sričių išbandai, tuo didesnė tikimybė atrasti savąjį kelią. Kaip sako V. Šostak: „Jeigu darydami tam tikrą darbą jaučiate entuziazmą ir džiaugsmą, net jei jums už tai niekas nemoka, tai yra jūsų kelias!“

Karjeros testai padeda ne visada

Internete pakanka įvairių testų, padedančių pažinti savo asmenines savybes ir pasirinkti tinkamą specialybę. Visgi savo karjeros kelio tik pagal testo rezultatus rinktis tikrai nepatartina. Karjeros ir asmenybės testus verčiau laikyti tiesiog patariamuoju balsu, o ne visa nulemiančiu veiksniu.

„Kito Varianto“ vadovas bei individualaus ir profesinio efektyvumo specialistas T. Kaulinskas teigia, kad vieni testai gali nuvesti tinkama linkme, kiti – priešingai: „Viena mano pažįstama mergina, baigusi mokyklą labai norėjo studijuoti psichologiją. Jai atlikus asmenybės testą, psichologė patarė stoti į ekonomiką. Mergina paklausė ne savęs, o psichologės… Baigė ekonomiką, susirado darbą pagal specialybę, dirbo, galiausiai susirgo depresija, nes darbas buvo toks nemielas, jog tapo sunku tai pakelti. Ir pagaliau, tik po penkiolikos metų, ji vėl grįžo prie sau įdomios srities – psichologijos“, – pasakoja T. Kaulinskas.

Verta pasikliauti vidine nuojauta

„Vis dėlto geriausia būtų apie profesiją ne galvoti, o pajausti, ko jūs iš tiesų norite. Suvokite, kaip jūs jaučiatės, darydami vieną ar kitą darbą. Pavyzdžiui, jeigu jaučiate euforiją rašydami straipsnius ar kalbindami kitus, tai kodėl renkatės studijuoti ekonomiką?“ – klausia mentorius Vitalijus.

Gan svarbu atmesti visas baimes, įsitikinimus ir nuostatas – „Tai ne man“ ar „Aš per prastas“. Jei nėra aišku, kas iš tiesų patinka, galbūt verta dirbti darbus, kurie būtų įdomūs. Asmeninė patirtis padės geriau suprasti, ar veikla jums tinkama, ar ne.

„Turėtumėte būti visiškai atviri sau patiems: nuoširdžiai išklausyti save, įvertinti siekius, tikslus, norus ir, svarbiausia, bandyti. Net jei nepavyko iš pirmo karto įstoti ten, kur norėtum, bandyk antrą ir trečią kartą, kaskart įvertinęs savo klaidas ir jas taisydamas. Nesėkmė – tai pamoka ir patirtis, leidžianti mums toliau tobulėti ir kitą kartą planus įgyvendinti geriau“, įsitikinęs „Kito varianto“ vadovas.

Ieva Karpavičiūtė,
Kitas Variantas

Pažink save – Kitas variantas

Pažink save – Kitas variantas

Praėjusį savaitgalį Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija sulaukė neformalaus ugdymo organizacijos VšĮ „Kitas variantas“ mentorių iš Vilniaus. Visi aktyvūs, naujų žinių bei potyrių ištroškę mokiniai turėjo puikią galimybę susipažinti su trimis be galo žaviais bei įkvepiančiais lektoriais – Mažvydu Puidoku, Viktoru Šeriu bei Vaida Trijonyte, bei sudalyvauti visą dieną trukusiuose mokymuose.

Atvykę į renginį išsitraukėme lapelius, kurie mus suskirstė į tris grupes. Po trumpo aptarimo mokymų pradžioje, kurio metu išsikėlėme dienos tikslus bei truputį susipažinome, mūsų laukė atskiros paskaitos skirtinguose kabinetuose.

Pirmoji paskaita, į kurią keliavome mes, – savęs pažinimo menas, kurio mokė Viktoras Šerys. Daugiau nei valandą trukusio užsiėmimo metu sužinojome, kokią įtaką mūsų asmenybės kūrimui turi aplinka, kaip galime mažais žingsneliais žengti pozityvaus mąstymo bei gyvenimo link. Susipažinome su aukštos bei žemos savigarbos požymiais. Atlikome turbūt sunkiausią užduotį, kokia kliuvo visos dienos metu, – surašėme 10 geriausių savo asmeninių savybių. Diskusijų metu vieni su kitais pasidalinome asmenine patirtimi bei įvairiais patarimais, kuriuos, be abejo, tikrai panaudosime.

Antrojoje paskaitoje mus pasitiko žavioji Vaida. Šį kartą ne tik kalbėjome, bet ir veikėme. Sužinojome kritinio mąstymo sąvoką bei kiekvienas savyje atradome tam nors kruopelę talento. Galėjome pasijausti lyg geriausi advokatai, išsitraukdami situaciją ir argumentuotai prieštaraudami likusios grupės nariams, kurie norėjo pakeisti mūsų nuomonę. Tai mums visiems buvo savotiškas iššūkis, su kuriuo daugiau ar mažiau visi susidorojome. Vaida padrąsindama sakė, jog to galima kuo puikiausiai išmokti dažniau treniruojantis. Užsiėmimo pabaigoje surengėme konferenciją, kurios tema susijusi su didžiausia šių dienų gimnazistų aktualija – šimtadieniu. Vienas po kito sėdome į šimtadienio organizatoriaus kėdę bei turėjome atsakinėti į „žurnalistų“ užduotus klausimus, tačiau teko gerokai pasistengti, mat daugelis klausimų buvo visiškai netikėti, o „pasimesti“ negalėjome.

Paskutinė paskaita skambėjo itin pozityviai – „Drąsa ir džiaugsmas“. Reikėtų iš karto paminėti, jog lektoriaus Mažvydo dėka visi išmokome rėkauti, ir nors tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su drąsa ir džiaugsmu, supratome, jog visgi tam, kad galėtum užsilipęs ant kėdės išrėkti savo tikslus prieš grupę tave „nušvilpiančių“ žmonių, reikia be galo daug drąsos. Kaip nebūtų keista, vis dėlto pusantros valandos nerėkavome. Kartu išvedėme teoriją apie drąsos ir džiaugsmo pasiekimo kelią, trikdžius ir dalykus, kuriuos savyje reikia tobulinti. Ant lentos surašyti žodžiai atvėrė akis, turbūt visiems buvo aišku, jog temptis dar tikrai yra kur.

Pasibaigus paskutinei paskaitai, grįžome ten, kur ir pradėjome, – į aktų salę. Čia ir užbaigėme užsiėmimus. Iš pradžių išgirdome apie „Kito varianto“ organizuojamas stovyklas, apie jas truputį papasakojo jau daug metų ten važiuojanti mergina. Nesuklystume sutikdami nuvažiuoti į tokią vietą, kurią būtų galima pavadinti puikiausia investicija į save, kaip į jauną, reiklų žmogų, kurio dar daug daug laukia. Vėliau grįžome prie pradžioje išsikeltų tikslų, kuriuos, pasirodo, pasiekėme su kaupu.

Beveik 7 valandas trukusių mokymų metu atradome save visai kituose amplua, užsiėmimai praplėtė mūsų akiratį. Išmokome labiau pasitikėti savimi, būti drąsiais, netgi rėkauti. Taip pat sužinojome, jog treniruotis galima ne tik sporto salėje, bet ir savo galvoje. Šio renginio metu netgi susipažinome su kitais gimnazistais – žmonėmis, su kuriais anksčiau prasilenkdavome kiekvieną dieną, tačiau niekada jų iš tiesų nematydavome. Dėkojame „Kito varianto“ komandai bei Pajūrio gimnazijos administracijai, būtent jų dėka šitaip turiningai praleidome savaitgalį!

Gabija Breiterytė
Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija
http://www.pajuris.silale.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=741%3Apaink-save–kitas-variantas&catid=19%3A201516-naujienos&Itemid=1

Naujieji metai – motyvacija ar demotyvacija?

Naujieji metai – motyvacija ar demotyvacija?

Laukiame ir ruošiamės sutikti Naujuosius metus, tikėdamiesi atversti švarų, baltą popieriaus lapą. Pagaliau pradėsime sportuoti, skaitysime įdomias knygas, išmoksime užsienio kalbą. Bet ar tikrai? Gaila, tačiau šie mūsų tikslai po švenčių gyvuoja daugiausiai kelias savaites, o vėliau būna pamiršti ir paslėpti po kasdienių darbų kilimėliu.

Pokyčiams Naujųjų metų nereikia

„Ne tik jaunuoliai, bet net ir suaugę tiki, kad atėjus sausio pirmai dienai, jie staiga pasikeis. Deja, neatskris jokia pasakų fėja, neateis jokie elfai, kurie mostelėtų burtų lazdele ir Naujųjų metų naktį pakeistų tuos žmones kardinaliai. Ir jei jiems tam tikrų tikslų nepavyko pasiekti iki šiol, tai kas turėtų pasikeisti dabar? Tie patys įpročiai, įsitikinimai ir vidiniai blokai, trukdę anksčiau, niekur nedingsta. Galbūt trumpalaikė motyvacija skatina veikti kokias kelias savaites po pasižadėjimo, bet vėliau viskas grįžta į senas vėžes“, – teigia neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas, kuris tiek suaugusiems, tiek moksleiviams veda teorinius bei praktinius užsiėmimus, kaip teisingai išsikelti tikslus ir jų siekti.

Jei žmogus iš tikrųjų nori pakeisti savo gyvenimą, jis nelaukia Naujųjų metų, kito mėnesio ar net dienos – keistis jis pradeda tą pačią minutę, kai supranta, kad jam tai reikalinga. Pokyčiams ar svajonių išsipildymui nebūtinas tikslus laikas, svarbiausia savo mintis ir idėjas paversti veiksmais, atnešančiais norimus rezultatus.

Pervertiname savo tikslus

Užvaldyti kalėdinės dvasios ir naujos pradžios laiko dažnai nepajaučiame, jog kitiems metams užsibrėžiame tikslus, kurių nepajėgsime išpildyti. Todėl, kai po švenčių žlunga mūsų planai ir mažėja motyvacija, imame teisintis: „Tai buvo ne mano jėgoms“, „Tam reikia stiprios valios“ ir t.t. Jei šįkart nepavyko, galbūt reikia pradėti nuo šiek tiek paprastesnių ir labiau įveikiamų tikslų?

„Norų įgyvendinimui koją pakiša ir neadekvačiai ambicingi tikslai. Pavyzdžiui, „nuo šiol pradėsiu lankyti sporto klubą tris kartus per savaitę“ arba „pasiruošimui egzaminams skirsiu po valandą kiekvieną vakarą“. O kaip buvo iki šiol? Kiek kartų per savaitę pavykdavo nueiti į sporto klubą? Vieną? Ne… O gal tris kartus per mėnesį? Tada net ir du kartai per savaitę kvepia nesėkme bei sau neištesėtu pažadu. O kaip su pasiruošimu egzaminams? Pavykdavo bent tris kartus per savaitę tam rasti valandą? Ne? Tada „skirsiu po valandą kasdien“ – graži, bet gal nelabai įgyvendinama ambicija. Geriau turėti nedideles pergales nei nuolatinius ambicingus fiasko“, – pasakoja T. Kaulinskas.

Kaip išvengti nuolatinių fiasko?

„Labai atidžiai apgalvokite kiekvieną tikslą ir įvertinkite savo galimybes. Savęs paklauskite: ar tikrai tikiu, kad galiu jį pasiekti per užsibrėžtą laiką? Kaip stipriai tikiu savo jėgomis? Geriau pradėti nuo mažų tikslų ir tik juos pasiekus imtis didesnių, o ne atvirkščiai – apsiimti per didelius krūvius ir patirti dar vieną nesėkmę. Pradėkite Naujus metus su keliais išties jums svarbiais ir realiais tikslais, nenorėkite visko ir iš karto“, – pataria „Kito varianto“ vadovas.

Nebūtina laukti Naujų metų ar kito mėnesio, kad pradėtume kilti savo svajonių link, net jei jos dabar atrodo nepasiekiamos. Ieškokite, kas paskatintų jus kilti mažais laipteliais, kol galiausiai pasimatys, kad svajonė yra visai šalia, o vienintelės ribos ir kliūtys tūno mūsų galvose.

Brigita,
VšĮ, KITAS VARIANTAS

Perduok gerumą kitam, tik ne man

Perduok gerumą kitam, tik ne man

Aš nekenčiu Kalėdų! Nekenčiu švenčių!

Negaliu pakęsti, kai prieššventinė makalynė prasideda dar rudenį. Nekenčiu, kai jau nuo lapkričio pradžios man siūlo, bruka, rekomenduoja, akcijomis dalina įvairią kalėdinę atributiką – dovanėles, girliandas, pasiūlymus – geriausius, paskutiniausius, superiniausius. Net vaikai stebisi – o kodėl jau papuošta? Juk dar ne Kalėdos. O aš stebiuosi – negi supermašina ar tobula buitinė technika išgelbės mano Kalėdas?

Negaliu pakęsti to perdėto noro įsiteikti, pasirūpinti prabangiomis, bet nereikalingomis dovanomis kartu su pigiomis dekoracijomis ir blizgučiais per kalėdinius vakarėlius ir kuo gausiau. Tokia greito vartojimo kultūra – suvartojau, išmečiau, ir vėl nuo pradžių.

Negaliu pakęsti nuolatinio vaikų zyzimo – noriu, noriu, noriu, duok, duok, duok – dabar!!!

Vieną dieną bandžiau mažiesiems savo drakoniukams paaiškinti, kad Kalėdų senelis šiemet neateis, nes neturi pinigų dovanoms. Gavau paprastą atsakymą, ir gana logišką – „taigi Kalėdų senelis pats dovanas daro, jam pinigų nereikia“. Negali pykti, žinoma, kai vaikai tiki kažkuo, ir kai ne viskas pinigais matuojama.

Man patinka, kai mažas pipiras klausia tėvų: „o šitas Kalėdų senelis parduotuvėje tikras, ar ne?“, ir pats atsako: „čia tikriausiai tik žmogus persirengęs seneliu, juk dar ne Kalėdos“.  Arba „ O kaip senelis įeina į namus? Turi stebuklingą raktą, kuriuo visos durų spynos atsirakina? O kur jo ratai? Kai buvo atėjęs, nemačiau.“  „O Kalėdų seneliai iš kur atsiranda? Jie būna maži berniukai, po to užaugę pasirenka būti Kalėdų seneliais?“ Nuostabi vaikiška logika, – juk mažųjų daug, tai ir senelio reikia ne vieno, kad pas visus suspėtų, be to, tai puiki profesija – nešti džiaugsmą.

Tad kita vertus – šventės idėja puiki. Tikrai norisi pradžiuginti visus, ne tik pačius artimiausius, bet ir tuos, su kuriais tik pasilabini. Smagu ir gražu nudžiuginti, ypač tuos, kurie nesitiki. Vakare su arbatos puodeliu žiūrėdama į savo drąsuolį kėkštą, pagalvojau – juk tikrai būtų gera padaryti net visuotinę ugdymo įstaigos ar aplinkinių namų gyventojų šventę, tokią, kurioje visi juokiasi, bendrauja. Tai graži idėja, tačiau  galbūt tinkama tik utopinėje visuomenėje.

Dar negaliu pakęsti nuolatinio reikalavimo: „aukok, aukok, aukok, duok, duok, duok, daugiau“. Mane net nupurto. Turėčiau suprasti, kad to reikia, kad kartais būtina kasnį nuo savęs nutraukti ir duoti tam, kam jis reikalingas labiau.  Bet to reikia kasdien, ne tik per šventes! Man bjauru, kai priverstinai paduodamas lapelis su sąrašu įeinant į parduotuvę – nuperki, atiduodi, tik iš pareigos, be gėrio ir šilumo palinkėjimo – o paskui skaitai, kad to maisto nereikia, jis sugenda neišdalintas. Koks tikslas? Šventinis pliusas?

Su malonumu aukoju laiką, pateikdama informaciją, ieškodama motyvacijos, ir mėgindama įpūsti nors gramą šilumos tiems, kam sunku susitvarkyti su pirmaisiais žingsniais į suaugusių pasaulį – vaikams ir paaugliams. Pati didžiausia mano dovana yra laikas, dėmesys be reikalavimo, tiesiog matant, kur ir kam reikia padėti, ir taip kasdien.  Man nuostabu matyti, kai žmogus nušvinta, jei jam nusišypsau, pakalbinu, išklausau,  – nereikia už kitus spręsti problemų,  bet kartais nuoširdus dėmesys – tobuliausia pagalba.

Pareigingai duodu kraują, norėčiau tai daryti dažniau, tačiau organizmas turi atkurti prarastą. Žinau, kad ši mano auka panaudojama ir tikrai tikrai reikalinga. Kažkurią dieną pamačiau pasiūlymą eiti savanoriauti į vaikų namus – tikrai graži idėja ir ne kalėdinė – tiems mažiems stebuklams reikalinga kasdienė šiluma, taip pat būtina, kad kas nors pasirūpintų pirminiais jų poreikiais, pakalbintų, nusišysotų.

Žaviuosi, kai ligoninės vaikų skyriuje seselės su begaline šiluma rūpinasi ir lepina mažus sergančius našlaičius. Žaviuosi sanatorijose mamų pasiaukojimu, kai pačios būdamos išsekusios, stengiasi pagerinti gyvenimą savo neįgaliems vaikams. Ir tai vyksta ne tik sanatorijoje – jos tai daro kasdien. Pamiršusios save, be poilsio, be išeiginių dienų ir švenčių.

Vis dar nekenčiu priverstinio giminių susiėjimo, dirbtinių šypsenų, laiko gaišimo prie stalo.

Primiršome kas yra Kalėdos. Kam jos. Kodėl jas švenčiame. Juk tai susikaupimo ir džiaugsmo metas, naujos vilties ir gamtos atsikūrimo laikas. Laikas patikrinti išrašytas ir gautas metų sąskaitas, metas suvesti balansą su savimi – savo poelgiais, norais.  Norėtųsi atsipalaiduoti, susikaupti, pamedituoti, susivokti. Skirti laiką ramiai pabūti su pačiais mylimiausiais, nes jie visus metus būna nuskriausti – nuolat jiems kartojame „palauk, vėliau, ne dabar“. Sau irgi taip kartojame – dar ne, kada nors. Juk tai puikus metas apsidairyti, pažvelgti pro kalėdinių girliandų mirgėjimą į žvaigždėtą dangų, paklausti savęs „ar esu laimingas?“ Jei ne, bandyti įsiklausyti, ko trūksta iki laimės, ir tuo keliu eiti, ar mėginti jį rasti. Jei atsakymas teigiamas – pasistengti pradžiuginti nors vieną esantį šalia. Kad būtų lyg žaidimas vaikystėje – „perduok kitam, tik ne man“.  Štai tokių norėčiau švenčių, ir netgi ne švenčių, o kiekvienos dienos –  perduok gerumą kitam tik ne man.

Taigi, aš nekenčiu švenčių. Stengiuosi kiekvieną dieną dalintis gerumu ir nuotaika. O jūs?

 

Rasa Ladygaitė,

VšĮ, KITAS VARIANTAS

Lyderiu gali būti kiekvienas, net ir moksleivis

Lyderiu gali būti kiekvienas, net ir moksleivis

Esame įsitikinę, kad lyderiai yra tie žmonės, kurie užima vadovaujančias pareigas, yra puikūs oratoriai bei yra daug pasiekę savo karjeroje. Dėl to dažniausiai neįvertiname tokių stiprių savybių kaip atsakomybė, paslaugumas ar tolerancija. Tačiau lyderiu gali būti ir mama, ir mokytojas ar net moksleivis. Svarbiausias kriterijus – būti savimi.

Tai vis dėlto koks yra lyderis?

„Lyderis nebūtinai turi būti labai daug pasiekęs. Nebūtinai jis yra vadovas. Tai žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą, daro tai, kas jam patinka, būna savimi, nebando būti kažkuo kitu, neapsimetinėja, nebando slėptis. Suteikti lyderio savybes tik vadovams – tai amerikietiška motyvacija“, – pasakoja neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas.
Kiekvienas gali vadintis lyderiu: jei jis pasitiki savimi, pažįsta savo emocijas, puoselėja savo stiprybes, o savo silpnybes ne tik žino, bet ir dirba ties jomis, kad jos netrukdytų siekti tikslų ir judėti į priekį. O geriausiai žmogus mokosi iš aplinkinių, kai mes matom aplink save lyderius, tie žmonės mus įkvepia būti geresniais, būti savimi.
„Jie motyvuoja bei įkvepia priimti iššūkius. Tik tie, kurie nori ir geba pasiimti maksimumą iš gyvenimo, išnaudoja visas galimybes, kurios padeda jam pasiekti tikslą, gali vadintis lyderiais“, – įsitikinusi septyniolikmetė Gabrielė iš Rietavo.

 

Nelyginti, o parodyti pavyzdį

Jaunam žmogui labai sudėtinga būti savimi, kuomet iš visų pusių yra ne tik patarinėjama, bet ir nurodinėjama, kaip gyventi, koks jis turėtų būti ir koks neturėtų. Jaunuoliams reikia sėkmingų pavyzdžių, kurie skatintų veikti, o ne ribotų jų norus ir tikslus.
„Mes visi norime būti savarankiški ir laisvi. Jeigu moksleivis jaus, kad jo nuomonė gerbiama, jei su juo bus bendraujama demokratiškai, o ne kaip kareivinėse, jis labiau pasitikės savimi, gebės priimti ir atsakyti už savo sprendimus. Svarbiausia, kad jis žinotų, kad yra unikalus, nes dažniausiai tėvai ir mokytojai daro didelę klaidą lygindami jaunuolį su bendraklasiu, kuris geriau mokosi, ar su kaimynų vaiku, kuris yra paklusnesnis“, – pasakoja T. Kaulinskas.
Mokykloje (ir ne tik) dažniausiai yra dvi lyderių grupės: pozityvūs, kurie tampa įkvepiančiais pavydžiais, ir destruktyvūs, kurie gąsdindami, žemindami kitus, buria aplink save „taisyklių laužytojus“, į kuriuos jaunuoliai pradeda lygiuotis. Norint atskirti šias dvi grupes reikia sąmoningumo ir brandumo.

 
Lyderio savybės ugdomos

Lyderio savybės neišugdomos per komandinius žaidimus ar viešo kalbėjimo pamokėles. Svarbiausia, kad jaunas žmogus būtų savimi, stiprintų atsakomybės jausmą bei sugebėtų priimti ir gerbti kitą. Žinoma, šios savybės yra ugdomos, tačiau pokyčius lems ne tik pastangos, bet ir aplinka, kurioje formuojasi jaunas žmogus.
„Lyderio kompetencijos, tokios kaip laiko planavimas, užduočių skirstymas, gali būti lavinamos dedant pastangas. Tačiau asmeniniam augimui ypač reikalingos pozityvios aplinkos, nes supanti kritinė masė programuoja mūsų smegenis įvairiais įsitikinimais ir taisyklėmis, nuo kurių, deja, sudėtinga atsiriboti. Dėl to moksleiviams būtina lankyti įvairius būrelius, laisvalaikio užsiėmimus, kuriuos vestų motyvuojantys ir įkvepiantys lyderiai“, – teigia „Kito varianto“ vadovas.

http://jaunimogidas.lt/lyderiu-gali-buti-kiekvienas-net-ir-moksleivis/

Susitikimas su Rita Žliobaitė

Susitikimas su Rita Žliobaitė

KADA? Balandžio 9 d. (ketvirtadienį) 18h
KUR? Menų spaustuvė (Šiltadaržio gatvė 6, Vilnius)
Registracija čia ir dabar: http://goo.gl/forms/b9WC4cgyIM

Ar aktorius geras psichologas? O ar psichologas gali būti aktoriumi? Kaip suderinti dvi profesijas, kurios atrodo nesuderinamos? Rita Žliobaitė savo gyvenime pasirinko dvi sritis – aktorystę ir psichologiją. Norite sužinoti, kaip jai pavyksta jas suderinti?
Ateik į KITO VARIANTO organizuojamą susitikimą su nauja žvaigžde lietuviško kino padangėse – Rita Žliobaite!

Rodomas puslapis 3 iš 612345...Paskutinis »