Vasaros stovyklos: kodėl verta pabandyti?

Vasaros stovyklos: kodėl verta pabandyti?

Pasibaigus dar vieniems mokslo metams jaunuoliai ima ieškoti naujų pramogų, pažinčių ir būdų tobulinti savo asmenybę. Viena geriausių ir labiausiai vasarai tinkančių priemonių – stovyklos. Pradedant į sportą orientuotomis ir baigiant rankdarbių meno – vasaros stovyklos gali pasiūlyti veiklos kiekvienam, tik reikia mokėti jas išsirinkti, kad vėliau netektų gailėtis dėl veltui sugaišto laiko. Vasara – aktyvaus laisvalaikio metas Kas gi norėtų prasidėjus vasarai laiką leisti namuose nuobodžiaudamas? Šimtąkart smagiau būtų susirasti bendraminčių, turinčių panašių pomėgių, papasakojančių dar negirdėtų dalykų, o kartais ir draugiškai pasivaržančių, rašoma pranešime spaudai. „Stovyklose galima sutikti nuostabių žmonių ir draugų visam gyvenimui, o juk tai yra labai įdomų ir naudinga. Kartu su jais galima patirti tokių nuotykių, kur niekur kitur nepatirtum, o tų stovyklų yra tiek daug: poilsinės, sporto, meno, mokslo ir daug kitų. Jos visos vyksta skirtingose vietose, o nauji, dar neišbandyti dalykai labai traukia paauglius“, – savo mintimis pasidalino 6 kartus jaunimo organizacijos „Kitas variantas“ organizuojamose stovyklose dalyvavusi Gabrielė Mažeikaitė. Ne tik smagu, bet ir naudinga? Maudynės ežeruose karštomis vasaros dienomis, bemiegės naktys dainuojant prie laužo skamba viliojančiai, tačiau stovyklos suteikia ne tik linksmybių bei šėlsmo, bet ir brandos bei gyvenimiškų pamokų. „Po stovyklos ne tik nauji draugai, patyrimai, bet ir naujas žvilgsnis į kasdienybę, situacijas, į save. Juk dažnai tėvai stebisi, kad jų vaikas iš stovyklos grįžo pasikeitęs, užaugęs. Būtent todėl, kad stovykloje jie išmoksta savarankiškumo, čia juk jie sprendimus daro be tėvų leidimo, čia jie patys sprendžia, patys renkasi“, – teigė vasaros stovyklos organizatorė Fausta Anulytė. Praktiškas žinių pritaikymas Mokykloje suteiktos teorinės žinios dėl praktinio pritaikymo stokos ne visuomet užsilieka moksleivių galvose, tuo tarpu stovyklose išmokti dalykai jaunuoliams įsimena labiau. „Stovykloje...
Paulius Ambrazevičius: „Nemėgstamą darbą dirbti visada spėsi“

Paulius Ambrazevičius: „Nemėgstamą darbą dirbti visada spėsi“

Ar dirbtum nemėgstamą darbą už tūkstantį eurų per mėnesį? Humoristas, vertėjas bei laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius tokios galimybės atsisakė dar studijų metais. Dabar jo pajamos dar didesnės, o ir užsiima jis tik mėgstamomis veiklomis – tokia savo patirtimi jis dalijosi su jaunuoliais neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ organizuotame „Susitikime su lyderiais.” Kuo daugiau sričių išbandysi – tuo geriau pažinsi save Daugumos jaunų žmonių širdyse kirba nerimą keliantis klausimas – kaip atrasti savuosius talentus? Kaip atskirti, kurioms sritims esi sutvertas, o kurioms ne? „Susitikimo su lyderiais“ pašnekovas,  Paulius Ambrazevičius vadovaujasi praktine tikimybių teorija argumentuodamas tuo, jog kuo daugiau sričių išbandysime, tuo geriau save pažinsime. „Aš negalvojau, kad galiu vesti protmūšius, kol jų nepradėjau vesti,” – teigia humoristas. Kartu Paulius atskleidžia, kad didžiausias sunkumas slypi galimybėje rasti tas sritis, kuriose galime išbandyti savo jėgas. Tačiau nėra kitos išeities – telieka ieškoti, bandyti ir nebijoti rizikuoti. Jeigu tik nebūtų žengęs minėtų žingsnių, humoristas tikrai nebūtų patenkintas gyvenimu. „Būčiau dar vienas nelaimingas žmogus, kuris dirbtų nepatinkantį darbą, kol pasiimtų mečetę ir išžudytų bendradarbius.” Atidėliojimą galima įveikti derybomis Dažnai susiduriame su sunkumais prisiversti atlikti nemalonias užduotis – kas gi nenorėtų vietoje namų darbų ar ruošimosi egzaminams peržiūrėti naują „Sostų karų“ epizodą? Tačiau tas svarbias užduotis juk reikia atlikti. Kaip tam prisiversti? „Nėra būdo kažką padaryti to nedarant,” it kirviu nukerta Steve Jobs’o biografiją išvertęs Paulius Ambrazevičius.  O motyvacijos pradėti dirbti humoristui suteikia du dalykai: galutinio termino žinojimas bei derybos su savimi. Terminui einant link pabaigos Paulius gali kiaurią naktį praleisti prie kompiuterio akių nesumerkdamas. Kartu matydamas, jog pradedant dirbti po dviejų valandų, jis darbą vos spės padaryti, leidžia sau pailsėti vieną valandą. O numatytu...
Profesijos pasirinkimas – įdomiausias gyvenimo iššūkis

Profesijos pasirinkimas – įdomiausias gyvenimo iššūkis

Mėgstamos profesijos pasirinkimas dažnai tampa sudėtinga mįsle moksleiviams. Dauguma iš jų bijo padaryti klaidą – pasukti ne ta linkme ir prarasti dalį laiko. Tad įdomu, kas pasirinkimo situacijoje vaidina lemtingą vaidmenį – jaunuolio tėvai, draugai, mokytojai, o gal specialiai tam skirtos organizacijos, orientuotos ugdyti moksleivių gabumus? Chaotiškas ateities (ne)planavimas Moksleiviui daugiau ar mažiau iki dvyliktos klasės ateitis gali atrodyti tolima ir nesudėtinga. Nemažai mokinių gyvena taip, lyg įgyvendintų planą, prie kurio jiems patiems net nebūtina prisidėti. Tartum jauni žmonės, pripratę, kad už juos viskas būtų nuspręsta, patys nustoja imtis iniciatyvos. „Tokio neapsisprendimo rezultatas yra atsakomybės stoka. Moksleiviai privalo galvoti apie savo ateitį, o tėvai turi domėtis tuo, kuo užsiima jų vaikai, kad galėtų jiems patarti vienu svarbiausiu gyvenimo klausimu“, – teigė Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Tik pradėję dvyliktą klasę dauguma abiturientų suvokia, kad niekas už juos gyvenimo nenugyvens ir kad jie patys privalo planuoti savo ateitį. Žinoma, ne visi delsia iki pat egzaminų ar net mokyklos baigimo. Kiti svarsto ir renkasi vieną iš dviejų širdžiai artimų variantų. „Esu kryžkelėje tarp dviejų specialybių. Labiausiai mane kamuoja keli neatsakyti klausimai: ar tikrai norėsiu tuo užsiimti visą gyvenimą ir ar turėsiu pastovų bei gerai apmokamą darbą“, – savo apmąstymais pasidalino „Kito varianto“ užsiėmimus lankanti vienuoliktokė Meda. Kieno patarimai taikliausi? Norint surasti savo pašaukimą, nereikėtų atsisakyti aplinkinių pagalbos. Tėvų patarimai dažnai praverčia, tačiau itin artimai pažinodami savo vaiką, jie kartais negali jo įsivaizduoti tam tikrose profesijose. Galbūt jaunuolis ilgą laiką užsiėmė muzika, tačiau norėtų būti gydytoju ir turi tam puikių sugebėjimų. Norint atskleisti įvairesnių, netgi geresnių, savo asmenybės aspektų, į pagalbą pravartu pasitelkti žmones, kurie nepažinodami tavęs artimai, gali įvardyti savybes, nepastebėtas artimųjų....
Edvinas Krungolcas: Pinigus galima uždirbti, o laimės – nenusipirksi

Edvinas Krungolcas: Pinigus galima uždirbti, o laimės – nenusipirksi

Kuris moksleivis ar ką tik studijas pradėjęs jaunuolis yra užtikrintas dėl tolimesnio karjeros kelio? Galimybių įvairovė gali priversti suabejoti bet kurį. Kaip atrasti artimiausią širdžiai sritį ir joje  siekti aukštumų? Vienas iš būdų tai padaryti – semtis patirties iš pripažintų savo srities specialistų. Neformalaus ugdymo organizacija „Kitas variantas“ jaunuoliams organizuoja susitikimus su savo veiklos sričių asais. Pastarasis svečias – daugkartinis pasaulio penkiakovės čempionas bei Pekino olimpiados sidabro medalio laimėtojas Edvinas Krungolcas. Ieškantys – randa Dažnai tenka susidurti su populiaria nuomone, kad vienas iš sėkmingos karjeros receptų yra jau ankstyvame amžiuje pasirinkus veiklos sritį dėti kuo didesnes pastangas meistriškumui tobulinti. Tačiau jaunystėje padarytas sprendimas nebūtinai suteiks privalumų vėlesniame amžiuje. „Susitikimo su lyderiais“ pašnekovas, Edvinas Krungolcas,  karjeros sėkmę lygina su penkiakove, kurioje universalumas gali būti daug svarbesnis nei tik sunkus darbas. Sportininkas per daugelį metų išbandė įvairias sporto šakas, o  kartu ieškojo ir savosios terpės –  dar vaikystėje lankė futbolo, krepšinio, tinklinio bei galybę kitų būrelių „bent po valandą“ per savaitę. Galiausiai susidomėjo plaukimu ir siekė aukštų rezultatų šioje srityje. Tik studijų policijos mokykloje metais, trenerio įkalbėtas, nutarė išbandyti ir penkiakovę. Nuo tada prasidėjo jo sunkaus darbo kupina, medaliais apdovanota penkiakovininko karjera. Nebūtina tik baigus mokyklą žinoti, kokioje profesijoje matome save. Bet svarbu bandyti, eksperimentuoti, nuolat peržengti komforto zoną ir taip nepaliaujamai dairytis naujos patirties. Tik sulaukus keturiasdešimties, anot atleto, galima nurimti. Motyvacija prieš discipliną Besistengiantiems pakeisti įpročius aktualus motyvacijos bei disciplinos klausimas. Kas svarbiau –  tinkamas nusiteikimas ar geležinė drausmė? Atrodytų, kad olimpinis medalininkas turėtų būti griežtai disciplinuotas. Tačiau Edvinas Krungolcas savęs dirbti neversdavo – „Jeigu treniruotė malonumo neteikdavo, aš ją praleisdavau, kad neprogramuočiau kūno netinkamiems judesiams ir įpročiams“. Anot...
Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama!

Viešojo kalbėjimo baimė – įveikiama!

Kalbėjimas prieš auditoriją yra viena iš dviejų stipriausių žmogaus baimių. Ar kalbėjimo jaudulys mažėja, bėgant metams? O kaip šią baimę gali įveikti jaunesni, dar ne tokie patyrę žmonės? Problema, su kuria susiduria ir „kiečiausi” Šiuolaikiniai paaugliai dažnai laikomi itin drąsiais ir labai pasitikinčiais savo jėgomis. Daugeliui iš jų viešasis kalbėjimas gali atrodyti nesunki ir lengvai įveikiama užduotis, kol galiausiai reikia tai įrodyti. Tada dažnai nutinka taip, jog tie savimi taip pasitikintys jaunuoliai staiga suvokia, kad ne taip jau ir paprasta sužavėti net gerai pažįstamą auditoriją. „Visų pirma, jie bijo, kad grupė nesėkmės atveju pasijuoks ir atstums. Žmogui, kad ir ką jis besakytų, labai svarbu, kad kolektyvas jį priimtų. Šis poreikis išlikęs dar nuo pirmykštės bendruomenės laikų, kai atskyrimas nuo grupės reiškė mirtiną pavojų būti suplėšytam laukinių gyvūnų arba nužudytam kitos genties. Antra, ne tokia sena baimė – baimė pasirodyti prastesniam už kitus. Ji dažnai kyla tiesiog iš nepasitikėjimo savimi ir perdėtų pastangų atrodyti „kietai“ kitų akyse”, – apie dažnai pasitaikančią problemą kalba neformalaus ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Kaulinskas. Gudrybės, kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę Nors kolektyvinė atstūmimo baimė nuo pat senovės tiesiog įaugusi į žmonijos kraują, tai nereiškia, kad jos neįmanoma įveikti arba bent šiek tiek sumažinti. „Pats geriausias būdas – praktikuotis kalbėti viešai. Iš pradžių – vienam namie prieš veidrodį sakyti kelių ar keliolikos minučių kalbas. Vėliau tą patį padaryti nedidelėje gerų draugų kompanijoje, kuri priims ir neišjuoks. Tada – išbandyti jėgas prieš šiek tiek didesnę grupę. Čia kaip sporte – jei nori geros fizinės formos, reikia lankyti treniruotes. Joks teorinių knygų skaitymas ir videofilmukų žiūrėjimas šia tema neduos naudos. Reikia praktikos“, – teigia...
Ar rodome tinkamą atsakomybės pavyzdį mokiniams?

Ar rodome tinkamą atsakomybės pavyzdį mokiniams?

Vykstant aršiai pedagogų ir valdžios kovai, šiame ringe pamirštami moksleiviai ir pagrindiniai jų ugdymo tikslai. Mokykloje turėtų būti siekiama padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą bei ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti. Tik ar norėdami jaunus žmones išmokyti atsakomybės, rodome tinkamą pavyzdį? Kodėl svarbu išugdyti atsakomybės jausmą? Vis dažniau galima pastebėti, kad vyrauja išsisukinėjimas, pareigų  vengimas, manipuliavimas, melas. Kur link tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo. „Pirmiausia tėvai turėtų įdiegti atsakomybės jausmą vaikams. Tėvai turi patys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tik matydami tokį pavyzdį jauni žmonės mokosi atsakyti už savo veiksmus. Po to mokykla ugdo rašydama pažymius, tačiau pamiršta paaiškinti, kodėl reikia atsakingai pradėti ir užbaigti, siekti tikslų. Dažniausiai atsiribojama nuo paaiškinimo, jauno žmogaus nukreipimo tinkamu keliu“, – savo mintis dėsto neformalaus ugdymo „Kitas variantas“ vadovas Tomas Kaulinskas, kuris tiek suaugusiems, tiek moksleiviams veda saviugdos užsiėmimus. Žmogus su išsiugdyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų, laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Atsakydamas už savo veiksmus gerbia ir kitų teisę daryti savo pasirinkimus. „Atsakomybės jausmas žmogui užtikrina sėkmę, laimę, gerus rezultatus. Atsakingas žmogus suvokia ir pats sprendžia, ką jis iš tiesų daro su savo gyvenimu ir nekaltina aplinkybių. Atsakomybė – tai galimybė spręsti ir veikti”, – įsitikinęs T. Kaulinskas. Svarbiausia geri pavyzdžiai aplinkoje Politikų ir pedagogų niekaip neišsprendžiamuose ginčuose labiausiai nukenčia moksleiviai. Kokį pavyzdį jie mato? Kaip institucijos, kuriomis turėtų būti pasitikima, nusimeta nuo savęs atsakomybę, ieško kaltų, kaltina aplinkybes. „Norime, kad jauni...
Rodomas puslapis 2 iš 612345...Paskutinis »