„Kitas variantas“ išdalijo diplomus jau 9-ojo mokymų sezono moksleiviams!

„Kitas variantas“ išdalijo diplomus jau 9-ojo mokymų sezono moksleiviams!

Paskutinis gegužės sekmadienis buvo ypatingas. Ne tik dėl to, kad po gegužės paprastai ateina birželis – vasaros vedlys. Paskutinis gegužės sekmadienis buvo ypatingas ir todėl, kad „Kitas variantas“ iškilmingai uždarė 9-ąjį nepakartojamų įspūdžių pilną sezoną ir šventė gimtadienį.

Į iškilmingą popietę „Panoramos“ viešbučio konferencijų salėje buvo kviečiami visi organizacijos buvę ir esami savanoriai, mentoriai, be abejonės, ir svarbiausieji – moksleiviai.

Organizacijos įkūrėjas Tomas Kaulinskas visiems susirinkusiems nuoširdžiai padėkojo už dar vienus metus, padedant kurti ateitį, ir įkvėpė nesustoti, nebijoti ir nedvejoti. Fone skambant nuotaikingam muzikiniam duetui „Baltos varnos“, šių metų „Kito varianto“ moksleiviams buvo įteikti diplomai, aktyviausiems savanoriams ir mentoriams – padėkos. Renginio vedėjas Laurynas Rimkus paruošė staigmeną – bendravimo žaidimą „Godopoco“, paremtą improvizacija, kuriame dalyviai išdrįso susimauti su malonumu ir ekspromtu repuoti. Neapsieita ir be, ko gero, svarbiausio šventės atributo – gimtadienio torto.

Kokį norą sugalvojome, pūsdami žvakutes? Jokio. Nes viskas, ko troškome, buvo čia ir dabar. Na, gal šio to kiekvienas paslapčia ir panorėjome… Kad ta paskutinė saulėta sekmadienio popietė nesibaigtų.

 

 

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas: „Jei svajoji apie namą – pasikabink jo nuotrauką ir kasdien į ją žiūrėk.“

–  Kada ir kaip tapai Skruzdėliuku?

– Mano pravardei jau gal 30 metų, gavau ją būdamas kokių 15-ikos.  O jos atsiradimo istorija labai paprasta – nešiau už save dvigubai didesnį daiktą. Tai buvo garso kolonėlė. Kaip Skruzdėliuku praminę draugai paskui sakė, atrodė, kad kolonėlė pati važiuoja. Mažas, kūdas, bet jėgos turėjau daug – buvau sportinės gimnastikos rinktinės nariu. Būna, dabar paskambina iš kokio „Omnitel“ ir klausia: „Gal galima kalbėt su Skruzdėliuku?“ Ir aš dėl to visai nesiparinu. Ir jūs nesiparinkit, jei koks jūsų slapyvardis išaugs aukščiau nei vardas.

– O kuo svajojai tapti vaikystėje?

Didelių automobilių vairuotoju. Nes tiesiog labai patiko važiuoti. Aktoriumi. Aktorinio tada nebuvo, tad pamaniau, kad stosiu į Vaitkaus telerežisūros kursą. Labai ruošiausi egzaminams, atėjau, prasivėrė durys, išėjo mano bičiulis Alfonsas Penikas, sako: „Einam kavos.“ Į egzaminą taip ir nenuėjau. Dar fizinio lavinimo ir geografijos mokytoju norėjau būti, na, buvo tokia specialybė kažkada. Visada mėgau sportuoti, o geografija – šiaip įdomu. Bet irgi į egzaminą nenuėjau. Baigiau staliaus-baldžiaus specialybę, bet supratau, kad tai yra visiška nuobodybė. Net ir Prancūzijos legiono kariu norėjau būti. Bet turėjau išvaržą, o ten labai aukšti reikalavimai dėl sveikatos, tad ir tai teko pamiršti.

– Kur esi dabar?

Galiausiai taip viskas susidėliojo, kad tos senos svajonės tapti aktoriumi, mokytoju ir pamatyti pasaulį atvedė mane ten, kur dabar esu. Aktorinis meistriškumas reikalingas scenoje, mokyti visada norėjau, o po pasaulį keliauju dalyvaudamas festivaliuose, konkursuose, varžybose ir panašiai.

 – Šoki jau kokius 20 metų?

–Na, sudėjus į krūvą sportinės gimnastikos treniruotes, 8 metus trukusias baleto pamokas, 3 metus breiko pamokų… Iš viso – apie 22 metus. Bet kasmet jaučiu, kad kuo daugiau tai darau, tuo mažiau moku, norisi dar ir dar.

– Ar sunku būti žinomam? Ar tave atpažįsta gatvėje?

– Atpažįsta. Bet aš tuomet jaučiuosi labai nejaukiai… Taip buvo visada, bet negaliu paaiškinti, kodėl. Galbūt dėl to, kad visiškai gyvenime save realizavus, tiesiog darant tai, kas patinka, nebejauti poreikio pripažinimui, jis tau nėra svarbus. Apskritai man kuklumas yra labai smagus žmogaus bruožas. Kuklesni žmonės paprastesni.

– Koks tavo sėkmės receptas?

– Labai paprastas! Daryti tai, ko labiausiai nori ir ką geriausiai sugebi. Tą aš supratau, kai… Nebeturėjau 5 litų antram bokalui alaus. Dirbau staliumi, tvarkytoju, sekretoriumi (!), kroviku, kol galiausiai vieną vakarą klube, pritrūkus pinigų tam antrajam bokalui, draugams pasakiau: „Chebra, geriausiai mes mokam šokti. Galim ir žmones to išmokyti!“

– Ar profesiniame gyvenime patyrei nesėkmių? Ar suklupai kokiame itin svarbiame pasirodyme scenoje?

– Taip. Grupės „RSA“ laikais nikstelėjau koją, po metų skilo ta pati pėda. Nieko tokio – ant scenos daviausi su ramentais, viskas pavyko puikiai. Buvo ir atvejis, kai dieną prieš čempą Austrijoje per repeticiją susilaužiau riešą, skilo delnas, kitą rytą Lazdynų ligoninėje mane sugipsavo, o vakare mes laimėjom čempionate pirmą vietą. Kai buvau 21-erių, gydytojai pasakė, kad turiu stuburo išvaržą ir 30-ies sėdėsiu vežimėlyje. Kai sulaukęs 30-ies vėl atėjau pas juos, jie išsižiojo ir paklausė: „Kaip tu vis dar judi?“ Atsakiau: „Aš tiesiog nepasidaviau.“ Dabar visas šitas sulaužytas rankas, kojas ir dvi stuburo išvaržas (taip, prieš kurį laiką rado ir antrąją) interpretuoju kaip gyvenimo dovanas – viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti, ir nuolat ugdė manyje ryžtą tiesiog netingėti… judėti. Tiek gyvenime, tiek fiziškai.

– O kaip tai padaryti? Kaip netingėti?

– Tuoj pademonstruosiu. (Skruzdėliukas atsistoja nuo kėdės ir eina.) Štai taip. Tai paprasčiausias būdas. Dar galite nuteikti save kas rytą netingėti pasakydami: „Šiandien bus graži diena!“ Aš taip darau. O mano visi slaptažodžiai yra pozityvūs žodžiai, taip aš save programuoju tiems gražiems dalykams. Ir tuomet automatiškai atsiranda jėgų viskam.

– Koks tavo rytas?

– Pabundu kartą ar kelis nusnoozinęs žadintuvą, išgeriu stiklinę vandens, pašeriu katiną, išvedu į lauką šunį, užkandu duoniukų su avokadu, druska ir pipirais (žiauriai skanu  ir užtenka jėgų iki pat popietės!) ir po truputį pradedu judėti.

– Ar gyveni savo svajonių gyvenimą?

– Beveik taip. Svajonių gyvenimas būtų ten, kur būtų daug jūros ir palmių. Dienomis iki treniruočių bare maišyčiau kokteilius. Man apskritai labai patinka jūra. Grįžus iš Klaipėdos man gali žmonės automobiliuose pypsenti, rodyti fakus – man viskas bus taip gerai, taip gerai… Bet šiaip aš labai mėgstu Lietuvą. Mes turim keturis metų laikus ir nuostabaus grožio panas. Bičai, vertinkit jas.

– Ką atsakai mokiniams, kai jie paklausia, ką veikti po mokyklos?

– Auga nauja, šauni karta. Paskutinius 10–12 metų sakydavau, kad varytų iš tos Lietuvos lauk. Dabar siūlau išvažiuoti pamatyti pasaulio, pastudijuoti, gal net sukurti verslus ir grįžti į savo šalį. Nes niekas be jūsų nieko nepakeis. Problema tame, kad mes galvojam, jog kažkas kažką už mus padarys. Bet net jei pusė jūsų svajonių žlugs, artimiausi žmonės po kelis kartus smeigs peilį į nugarą, net jei iš jūsų tyčiosis, jus žemins, murkdys veidu į purvą – o visa tai tikrai bus, patikėkite manimi – niekada nepasiduokit. Never!

– Tai visgi ką daryti, kad svajonė taptų realybe?

– Pirmiausia, negyvenkit aplinkinių, savo tėvų svajonėmis – kodėl turit tapti gydytojais, jei jums patinka piešti? Aš kasdien žiūrėdamas į savo mokinius matau galybę tokių pavyzdžių. Net jei po mokyklos trejus metus studijuosit ir tada suprasit, kad nesat savo vėžėse – viskas okay. Laikas – brangiausias dalykas gyvenime. Tad kam aukoti vienerius metus dėl to, kad kažką ne tą veikėte trejus? Ir negalvokit, kad veltui juos praleidot. Jūs pasiėmėt iš jų patirtį, suvokimą, kad pagaliau kažko norite iš tiesų. Dar galit pasikabinti savo svajonės nuotrauką kambaryje ir kasdien į ją žiūrėti. Pavyzdžiui, savo namo. Nepajusit, kaip pasąmoningai imsite daryti viską, kad tame name gyventumėte.

– O kaip pajusti, kad gyvename teisingai?

– Surinkit puzlę, apverskit ją ir kasdien nuspalvinkit skirtingomis spalvomis. Jei labai bloga diena – nuspalvinkit detalę juodai. Jei tądien jautėtės puikiai – raudonai ar geltonai. Tegul puzlės spalvos atspindi jūsų vidinę būseną. Tada pamatysit, kokios jūsų dienos, kiek spalvų jūsų gyvenime.

– Ar turi kokių taisyklių, kuriomis gyvenime vadovaujiesi?

Pirmoji – jei yra problema, kurios negali išspręsti, nesinervuok dėl jos. Viskas išsispręs savaime. Jei gali kažkaip problemą išspręsti – daryk viską, kad tau tai pavyktų. Antroji – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Viskas gyvenime yra labai simple. J

– Ką manai apie savanorystę?

– Prieš daug metų mes su studijos treneriais ir mokiniais važinėjom į „Paparčio“ vaikų globos namus. Su jų auklėtiniais šokdavom, kalbėdavomės. Mano manymu, savanorystė parodo tikrąsias gyvenimo spalvas. Tas džiaugsmas, kai padarai dėl žmonių kažką gero, kai jie juokiasi, kai jiems išsisprendžia kokia problema, yra neįkainojamas. Žmogaus svoris matuojamas tuo, kokią naudą jis teikia visuomenei.

 

„KITAS VARIANTAS“ KAUNE PADĖS AUGTI JAUNIESIEMS VERSLININKAMS

„KITAS VARIANTAS“ KAUNE PADĖS AUGTI JAUNIESIEMS VERSLININKAMS

 

Baimė, iniciatyvumo slopinimas arba apskritai pasyvumas ir dėl to atsirandantis „juk reikia būti / elgtis / galvoti kaip visi“ sindromas. Tai, ko gero, opiausios problemos, su kuriomis susiduria šių dienų auganti karta. Nors būtent nuo jos kūrybiškumo ir iniciatyvumo priklauso, kaip atrodys mūsų pasaulis netolimoje ateityje. Susidoroti su šiomis ir panašiomis problemomis moksleiviams padeda VšĮ „Kitas Variantas“, organizuojanti nieko nekainuojančius mokymus 13–18 metų moksleiviams. Devintus metus skaičiuojanti organizacija plečiasi – nuo šiol tapti jos dalimi galės ne tik sostinės, bet ir Kauno moksleiviai. Apie pačią organizaciją ir kauniečių tobulėjimo startą plačiau papasakos naujasis „Kito Varianto“ padalinio Kaune vadovas Mažvydas Šimkus.

Sveikas, Mažvydai, labai malonu, kadnuo šiol būsi „Kito Varianto“ dalimi! Gal pradžiai šiek tiek papasakok apie save?

Aš esu Mažvydas Šimkus (juokiasi). (Na, o jeigu šiek tiek plačiau?) Oficialiai dirbu informacinių technologijų (IT) projektų vadovu kompanijoje, kuri specializuojasi mobiliųjų aplikacijų, internetinių svetainių, elektroninių parduotuvių kūrime. Taip pat turiu keletą Facebook puslapių, kuriuose kasdien skelbiu įrašus (nuotraukas arba įdomias ir verčiančias susimąstyti citatas) ir jais stengiuosi motyvuoti žmones, dalijuosi savo mintimis bei išgyvenimais. Vienam draugui padedu kurti kompaniją, nedidelį verslą (multi-level marketing). Dar yra vienas startuolis, kuriame esu atsakingas už socialinę mediją, t. y. Facebook puslapius, ir rašau straipsnius, pranešimus, juos, bendradarbiaudamas su vertėjais, verčiu į kitas kalbas. Dirbu su keturiais Lietuvoje gerai žinomais lektoriais, iš kurių mokausi, ir padedu jiems Facebook marketingo, renginių organizavimo bei jų populiarinimo klausimais. Pradėjau vesti seminarus moksleiviams apie tai, ko mūsų mokykloje nemokė. Vienas viešasis seminaras jau įvyko, kitas numatomas sausio 10 dieną. Taip pat drauge su savo mentoriumi pradėsiu vesti seminarus apie mylimos veiklos ieškojimą („Atrask pašaukimą“) bei apie vyrų ir moterų santykius. Pastarasis bus skirtas tik moterims. Mėgstu ir savo draugams vesti seminarus aktualiomis temomis, o planuose – viešasis seminaras apie išėjimą iš komforto zonos.

Ką studijavai?

Kauno technologijos universitete baigiau elektronikos inžineriją, bet studijavau neakivaizdžiai. Tiesiog žinojau, kad darbdaviai, siūlantys geresnį darbą, net iš vos universitetą baigusių studentų reikalauja darbo patirties. Tad jau nuo pirmo kurso dirbau. Būdamas antrame ar trečiame supratau, kad ateities su elektronika nesiesiu, nes išbandžiau IT ir tai man patiko.

Taigi planuoji būti Kauno „Kito Varianto“ vadovu?

Taip, tikrai taip.

Kodėl Kaunui reikia „Kito Varianto“?

Manau, ne tik Kaunui jo reikia. Jo reikia kiekvienam miestui ir miesteliui. Per vieną seminarą susipažinau su mokykloje besimokančiu 17-mečiu vaikinu. Labai iniciatyvus jaunuolis. Jis su draugu be jokios pagalbos iš šalies, be jokių investicijų suorganizavo seminarą, sukvietė į jį 300 klausytojų ir labai žymių lektorių. Kai sutinki tokių motyvuotų ir švietimo sistemos nepakreiptų žmonių, norinčių, galinčių ir kažko siekiančių, trokšti, kad jų būtų kiek įmanoma daugiau.

Jeigu man, dar moksleiviui, kas nors būtų pasakęs, kad vos 9 ar 10 klasėje galiu gauti nemokamą mokymą apie verslumą, savęs pažinimą ir tobulėjimą, supratimą, kas esu ir kuo tikrai noriu užsiimti gyvenime, aš nedvejodamas būčiau tokia galimybe pasinaudojęs.

Šiuolaikinė švietimo sistema augina darbuotojus, o ne verslininkus. „Kitas Variantas“ išugdys verslininkus, kurie įsteigs savo įmones ir įdarbins savo klasės draugus.

Iš kur sužinojai apie „Kitą Variantą“?

Apie šią organizaciją sužinojau ieškodamas darbo. Išsiunčiau CV, po kažkurio laiko gavau kvietimą pokalbiui. Su Žmogiškųjų išteklių komandos vadove pasikalbėjom, bet kažkaip nutrūko ryšys. Po kurio laiko paklausinėjau draugų, gavau pozityvių atsiliepimų apie „Kitą Variantą“. Susipažinau su anksčiau čia savanoriavusiu Sauliumi Bagdonu, kuris labai šiltai ir teigiamai atsiliepė apie organizaciją. Šios subjektyvios nuomonės ir savo paties gyvenimo misijos išsigryninimas lėmė, kad esu čia – vertybės ir tikslai man tiko ir patiko. Labai džiaugiuosi, kad atradau „Kitą Variantą“.

Kokia yra kaunietiško „Kito Varianto“ vizija?

Pirmiausia, noriu suburti motyvuotų ir iniciatyvių žmonių komandą. Žmogus, ateidamas čia, turi būti pasiruošęs ne tik gauti naudos iš buvimo organizacijos dalimi, bet ir atiduoti save. Kaip sakoma, pasidalyti savimi su kitais ir tuo mėgautis. Kuo daugiau duosi aplinkai, tuo daugiau gausi atgal. Kai komanda yra tikrai stipri ir pasiruošusi veikti, pats nebijai jokių iššūkių. Stengiuosi su kiekvienu savanoriu pabendrauti kuo daugiau, išgirsti tiek pasiūlymus, tiek nuoskaudas, nes nenoriu, kad savanoris jaustųsi atskirtas ir nereikalingas. Esu dirbęs su komandomis, tad žinau, kaip tai yra svarbu. (Ko pasimokytum iš Vilniaus?) Iš Vilniaus pasiimčiau tai, kas jau gerai veikia, t. y. tą pačią organizacinę struktūrą, konceptą, bei stengčiausi pasimokyti, kaip susidoroti su kylančiais iššūkiais, kaip savanorių pritraukimas ir išlaikymas, su kuriais Vilnius per savo ilgametę patirtį puikiai susitvarkė. Aišku, kai veiks komandos ir tobulins visą sistemą, manau, surasim naujų idėjų ar sprendimų, kuriais pasidalysim su Vilniumi. Svarbiausia – vieniems kitus papildyti ir veikti išvien.

Jeigu jau pradėjome kalbą apie savanorius, kiek jų jau yra, kiek dar ketini priimti ir, svarbiausia, kaip juos atsirenki?

Dirbsim žingsnis po žingsnio. Šiandien Kaunas jau turi Žmogiškųjų išteklių ir Renginių organizavimo komandų vadoves, kurios ir padės vykdyti kitų savanorių atranką. Nesinori organizacijos kurti nuo visų suinteresuotųjų, tačiau nepretenduojančių į komandų vadovų pozicijas. Aš paprasčiausiai fiziškai nesugebėčiau koordinuoti jų visų. Tad pirmas punktas darbų sąraše – rasti komandų vadovus. Tada – burti savanorių komandas. Tam, kad Kauno padalinys pradėtų veikti ir ruoštis ateinantiems metams, reikia turėti bent po kelis žmones kiekvienoje komandoje. Galbūt tai nebus taip greitai suorganizuojama, bet tikiu, kad tereikia užvesti varikliuką, ir darbai pajudės.

Kada planuojate startuoti?

Viskas priklauso nuo to, kaip greitai rinksis žmonės: mokymus ketinam pradėti tikriausiai nuo naujų mokslo metų, o iki to laiko – susirinkti visą personalą. (Tai čia, galima sakyti, dovana Kaunui?) Galima sakyti ir taip, naujametinė dovana! 2017-ųjų pradžioje „Kitas Variantas“ pradės kaip įmanydamas garsiau reikštis Kaune. Galbūt atsiradusi galimybė savanoriauti kažkam bus naujametinė dovana. Subūrę visą komandą planuojame organizuoti nemokamus renginius ir seminarus įvairiomis saviugdos temomis, į kuriuos stengsimės pakviesti gerai žinomų lektorių.

Pakalbėkime apie organizacijos, sėkmingai devintus metus gyvuojančios Lietuvos širdyje, Vilniuje, esmę. Kodėl moksleiviui „Kito Varianto“ mokymai yra vertingi?

Na, kiek žinau, kol kas nėra jokios panašios organizacijos, kai dar mokydamasis mokykloje gali papildomai eiti į nieko nekainuojančius mokymus, kuriuose ne tik pažintum save, nugalėtum baimes ir įgytum naujų draugų, bet ir būtum pastūmėtas pradėti savo pirmąjį startuolį. Tikiu, kad Lietuvoje yra moksleivių, tiesiog trykštančių idėjomis. Tad vienareikšmiškai tokiems žmonėms reikia eiti į priekį, kažką daryti, susidurti su iššūkiais ir juos nugalėti bei toliau kūrenti savo iniciatyvumo liepsną. Kaip jau minėjau, retas iš mūsų nori dirbti kažkam, bene kiekvienas pasvajoja turėti savo verslą. „Kitas Variantas“ yra puiki vieta išbandyti save ir įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Gal būtent jo stoka yra stabdis, neleidžiantis kurti.

Kodėl moksleiviams svarbu ugdyti socialinius įgūdžius?

Tai… Tiesiog svarbu. Tai pravers bet kurioje gyvenimo situacijoje. Bendraujant draugų ir artimųjų rate, darbe, pagaliau – su visai nepažįstamais žmonėmis, tai kai kuriems būna ypač sunku. Juk visą gyvenimą mus lydi bendravimas su žmonėmis. Moksleiviai, vedami bendrų interesų, susiranda būreliuose draugų. O gal… Nesusiranda? Būtent tai ir byloja apie socialinių įgūdžių (ne)buvimą. Bet kokiu atveju, kai baigsi mokyklą, tęsi mokslus universitete, kuriame nieko nepažinosi, komunikuoti juk kažkaip reikės. Ne paslaptis, kad daug ką lemia pirmas įspūdis, (ne)užmegztas ryšys su žmogumi. Mokykloj tokių dalykų nemoko.

„Kitas Variantas“ gyvuoja beveik dešimtį metų. Kaip manai, ar tai didelis skaičius?

Neabejotinai. Jis rodo, kad tokia veikla yra reikalinga, prasminga, kad kiekvienais metais vis tobulėja. Paimkime paprastą verslo gyvavimo pavyzdį – jei jis nepaklausus, tuomet vargiai išsilaiko rinkoje bent 5 metus, nes tiesiog žlunga. Ši organizacija tai praėjo, nors ir nėra verslas. Ji reikalinga tiek įkūrėjams ir savanoriams, tiek moksleiviams.

Kokios „Kito Varianto“ vertybės tau asmeniškai brangiausios ir svarbiausios?

Manau, kad šios organizacijos vertybes atspindi patys žmonės, siejantys save su „Kitu Variantu“. Draugiškas, nuoširdus, tikras, socialus, švietėjiškas, turintis tikslą – štai koks tas „Kitas Variantas“. Nes jo žmonės – būtent tokie. O svarbiausia – duodantis, bet nieko neprašantis mainais. Kuri atitiko konkrečiai mano vertybes? Savirealizacija. Man ji labai svarbi. Būdamas čia noriu, kad žmonės būtų laimingesni, norisi išėjus į gatvę matyti besišypsančius veidus. Kad jie šypsotųsi ne tik tau, bet ir be priežasties. Mečiau sau tokį iššūkį – kasdien užkalbinti du nepažįstamus žmonės. Kai einu šypsodamasis gatve, pastebiu, kad labai mažai žmonių atsako į šypseną. (Galbūt tai sąlygoja lietuvių mentalitetas ir manymas, kad tiesiog šypsotis yra nenormalu?) Būtent. Ir jeigu su mūsų pagalba jauni žmonės ims suvokti, kad tai tėra stereotipas, po kurio laiko neva niūrus mentalitetas išnyks. Ši galimybė mane labai sužavėjo. Žmogus jaučiasi laimingas tada, kai daro tai, kas jam patinka. „Kitas Variantas“ kaip tik ir moko atsižvelgti į savo norus, tad besišypsančių turi daugėti. Juk yra posakis: „Norėdamas pakeisti kitą, pirma pakeisk save“. Mes duosim moksleiviui įrankius, kuriuos jis naudos savo tobulėjimui, ir keičiantis jam pačiam keisis ir jo aplinka. Atsiras laimingų žmonių geometrinė progresija – pastarųjų vis daugės ir daugės.

Dabartinis „Kito Varianto“ šūkis – „Nušok nuo mokyklos konvejerio“. Kokių įžvelgi sąsajų? Jau minėjai, kad mokykla ruošia darbuotojus.

Taip, taip, taip. Man būtent tokios ir sąsajos. Konvejeris, darbininkai, fabrikas. Ir tai nėra blogai, nes yra žmonių tipas, kuriems svarbus stabilumas bei maloniau atidirbti 8 valandas ir už tai gauti atlyginimą. Jiems to užtenka. Bet yra žmonių, turinčių didžiulį potencialą ir noro kurti kažką naujo, siekti daugiau. Būtent tokie žmonės kuria pasaulį. „Kitas Variantas“ tiesiog palaiko tą kažkuo išsiskiriantį moksleivį – mokymai yra įrankis, leidžiantis ateiti ir tiesiog pasiimti tai, ko jam reikia.

Šia optimistiška nata ir baigiame mūsų pokalbį su kitavariantietiškas idėjas Kaune skelbsiančiu Mažvydu. Mieli moksleiviai, jeigu nenorite būti praryti konvejerio ir trokštate nugalėti savo baimes, įgyti bendraminčių bei geriau pažinti save – sekite naujienas ir ruoškitės startui Kaune arba jau dabar prisijunkite prie tobulėjančių Vilniaus moksleivių!

 

 

Linkėjimai nuo Kito Varianto!

Linkėjimai nuo Kito Varianto!

Kiekvienas turime svajonių ir tikslų, kurių išsipildymas mus kelia vis aukščiau ir skatina judėti į priekį. Linkime Jums drąsių tikslų, laimėtojo aukštumų ir niekada nenustoti siekti savo svajonių

Juk esame čia tam, kad galimybes paverstume žingsniais į gerovę ir laimę. Kitas Variantas sveikina Jus su artėjančiomis Šv. Kalėdomis!

 

„Kitas variantas“ pristatė pirmąją kalėdinę premjerą!

„Kitas variantas“ pristatė pirmąją kalėdinę premjerą!

Praėjusį savaitgalį Vilniaus jaunimo informacijos centre įvyko neeilinė „Kito varianto“ premjera „Kalėdinis kadras“.

Šventėje apsilankė būrys puikiai iš televizorių ekranų pažįstamų sezoninių veidų – keletas Grinčų, galybė kasiukų, Kalėdų Senelių pulkas su Snieguolių ir Rudolfų palyda, bent penkios kalėdinės eglutės, slaptieji Kalėdų agentai ir daugybė kitų kalėdinių filmų veikėjų.

Vykdomajam prodiuseriui Laurynui Rimkui, tą vakarą besirūpinusiam renginio eiga, ir muzikinį takelį sukusiam didžėjui Mariui Mandrik pasitaikė neeilinė publika, entuziastingai dalyvavusi premjeros linksmybėse. Kartas nuo karto pravažiuodavo gyvas kalėdinis traukinukas, garsenybės pozavo fotografams, žaidė žaidimus, o šokių aikštelė visada buvo pilna.

Kalėdinių kino juostų herojai gavo progą dar kartą atlikti garsiausius savo vaidmenis. Susibūrę į komandas jie suvaidino legendinių filmų „Vienas namuose“, „Slaptoji Kalėdų Senelio tarnyba“, „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ ir „Milijonas šventinių lempučių“ scenas.

Į kalėdinius vaidmenis įsijautę „Kito varianto“ savanoriai, mentoriai ir moksleiviai dalyvavo ir komandinio jausmo formavimo užduotyje. Iš popieriaus ir vos kelių kitų priemonių jiems teko statyti tiltus. Kuo aukštesnius, tačiau ir tokius, kad nuo jų nuriedėjęs kiaušinis nesudužtų. Taip per pusvalandį gimė neįtikėtinų architektūrinių sprendimų, įrodžiusių, kad komandos jausmas organizacijoje „Kitas variantas“ išties egzistuoja. Vienas tiltas buvo išrinktas labiausiai atitikusiu reikalavimus, tačiau savaip nugalėjo visi, nes juos kūrė drąsūs, protingi, originalūs, jaunatviško maksimalizmo vedami projektuotojai.

Už lango krintančios snaigės buvo tokios pačios smagios, kaip ir nesibaigiančios kitavariantietiškų Kalėdų linksmybės. Ir snaigių, ir šventinės renginio nuotaikos tą vakarą neketino vogti net Grinčai. Turbūt pagaliau suprato, koks nuostabus yra Kalėdų laukimas bendraminčių būryje. Šventinį Kalėdų laukimą ir bendraminčių būrį užfiksavome nuotraukose ir prisiminimuose. Tačiau ir dar vienu būdu. Kokiu?

Reikia išmokti laukti, kad išvystume kažką neįtikėtino, telpančio į vieną akimirką. Akimirką, kurią norėtųsi sustabdyti. Ko gero, šis jausmas, na, kad laikas neegzistuoja, esi tik tu artimiausių žmonių būryje ir jauki ramybė, ir yra didžiausias žiemos švenčių stebuklas. Ar pažadate laukti tos vienos stebuklingos akimirkos kartu su mumis? 🙂

Rodomas puslapis 1 iš 612345...Paskutinis »